Kaunietis Kęstutis Kemzūra prieš keletą metų profesionaliai žaidė krepšinį Lietuvos krepšinio lygoje, 1996 metais vos neiškovojo LKL aukso žiedų, išbandė laimę ir užsienio klube. Tačiau dauguma krepšinio mėgėjų jo pavardę spėjo labiau įsiminti kaip perspektyvaus trenerio, o ne kaip žaidėjo.
35 metų K.Kemzūra jau spėjo padirbėti Stambulo „Besiktas” (Turkija) klube, Vilniaus „Lietuvos ryte” su Jonu Kazlausku, Sankt Peterburgo „Dinamo” ekipoje su buvusiu Tel Avivo „Maccabi” (Izraelis) treneriu Deividu Blatu. O kitą sezoną kaunietis jau gali atsidurti Trevizo „Benetton” (Italija) klube.
Iš „Šilutės” – į „Besiktas”
Vienintelis sėkmingai besiklostančios K.Kemzūros karjeros trūkumas – ilgi išsiskyrimai su šeima. Į Rusiją jo žmona su vaikais atvažiuodavo tik paviešėti, nes 14-metis Mindaugas ir 12-metė Rūta Kaune lanko mokyklą, o ir pats K.Kemzūra daug laiko praleisdavo kelionėse ir Sankt Peterburge būdavo gana retai.
„Taip jau yra gyvenime – nėra atradimų be praradimų. Bet krepšinis, nors ir kaip banaliai skamba, yra mano gyvenimas. Kaip ir šeima”, – sakė K.Kemzūra.
Trenerio karjerą jam, dar žaidžiant Kauno „Atlete”, išpranašavo tuometinis komandos treneris Vladas Garastas.
„Nuo vaikystės mano mintyse buvo aiškus tikslas – dirbti treneriu. Šiuo darbu labai domėjausi ir pats žaisdamas krepšinį. Dėl traumų krepšininko karjerą teko anksti baigti. Tačiau tuomet susiklostė kitos palankios aplinkybės. Iš Austrijos, kviečiamas Roberto Kuncaičio, atvykau į „Šilutę”. Šilutiškis Steponas Kairys (krepšinio agentas – red.) kartą man pasakė, kad „Besiktas” ieško jauno trenerio iš Lietuvos, kalbančio angliškai. Taip viskas ir prasidėjo.
Tiesą sakant, nuvykau į Stambulą nežinodamas, nei ką aš ten darysiu, nei ko iš manęs tikisi. Tačiau kolektyvas priėmė draugiškai. Stengiausi padėti, perteikti savo turimas žinias, taip pat priėmiau ir kitų kolegų patirtį, turėjau galimybių dalyvauti krepšinio klinikose. Būčiau likęs „Besiktas” klube ir toliau, tačiau sulaukiau kvietimo iš „Lietuvos ryto” komandos, kurios vyriausiuoju treneriu dirbo Jonas Kazlauskas. Kiek žinau, pasikviesti mane savo asistentu buvo jo sumanymas”, – prisiminė savo karjeros pradžią kaunietis.
„Kauno dienoje” – interviu su K.Kemzūra.
Buities darbaiatrodo sunkesni
– Jaučiatės sėdįs savo rogėse?
– Būna silpnumo akimirkų, kai susimąstau, ką aš čia veikiu. Kai ne viskas iškart pasiseka, nusiviliu, galvoju, kad tikėjausi daugiau. Bet po minutės vėl svarstau, analizuoju ir visas pasineriu į krepšinį. O silpnumo akimirkas tikriausiai visi treneriai išgyvena. Kuo skiriasi krepšininkas nuo trenerio? Pirma, krepšininkas žaisdamas daugiausia rūpinasi savo rezultatais, o treneris turi matyti visumą, rūpintis visa komanda, kaip suderinti skirtingų charakterių žaidėjus, kad jie galėtų kartu žaisti ir duotų maksimalią naudą ekipai. Antra, treneris miega mažiau už žaidėją, ir trečia, visi esantys aplink žmonės krepšinį išmano geriau už trenerį.
Bet šį darbą mėgstu ir, manau, moku. Sunkiau buityje, nes kai kurių darbų tikrai nemoku daryti ir dėl to sulaukiu žmonos priekaištų.
– Spėju, kad Jūsų minėtos silpnumo minutės galėjo užplūsti 2004 metų sezoną, kai, pasitraukus Jonui Kazlauskui, tapote „Lietuvos ryto” vyriausiuoju treneriu?
– Aš kalbėjau apskritai. Tačiau J.Kazlausko išėjimas, be abejo, turėjo poveikį ir man, ir komandai. Tuo metu man labai norėjosi išbandyti vyriausiojo trenerio darbą, norisi to ir dabar. Galbūt situaciją reikėjo vertinti atsargiau, bet tikrai nesigailiu, kad sutikau užimti atsilaisvinusią J.Kazlausko vietą, nes gavau vertingos patirties.
Lojalus savo partneriams
– Nepaisant Jūsų dar jauno amžiaus, Lietuvoje dažnai vedate seminarus krepšinio treneriams.
– Iš tiesų nemažai į mano seminarus atvykusių vaikų, jaunių, LKL trenerių gali pasigirti gerokai didesne darbo patirtimi nei aš. Todėl visada pradėdamas pasakau, kad atvykau ne mokyti, o pasidalyti informacija, kurią turiu. Sakau, jeigu jūs užsirašysite nors vieną mintį ar pratimą, kurį jums parodysiu ir kurio jūs nežinojote, manau, mano misija bus įvykdyta. O oratorinis menas yra trenerio darbo dalis.
– Kai dar žaidėte Kauno „Atlete”, tuometinis komandos treneris Vladas Garastas sakė, kad Jumyse įžvelgia gerą trenerį. Ar Jums jis irgi tai sakydavo?
– Taip. Kai neseniai vyko komandos susitikimas, buvęs klubo prezidentas Zigmas Petrauskas man priminė: „Ar atsimeni, kaip tau su Garastu siūlėme pradėti dirbti jo asistentu?” Taip, aš tai atsimenu ir esu laimingas, kad gyvenime sutikau daug gerų žmonių ir gerų specialistų, kurie man padėjo. Bet tuomet norėjau dar pažaisti „Atlete” su dabartinėmis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis, nes buvau pakankamai jaunas – 27 ar 28 metų.
– Per neilgą trenerio karjerą Jums teko dirbti su garsiais specialistais – Jonu Kazlausku ir Deividu Blatu. Ar nebuvo sunku taikytis prie tokių asmenybių ir dar sulaukti jų komplimentų?
– Aš vadovaujuosi tokia taisykle: svarbiausia – lojalumas žmogui, su kuriuo dirbu. Savo kolegai aš esu ištikimas iki begalybės ir noriu, kad manimi pasitikėtų. Antras dalykas, stengiuosi būti naudingas, duoti komandai tai, ką žinau. Jeigu reikia komandai, aš galiu daryti ir tai, kas man nepatinka. Trečia, ne su viskuo sutikdavau dirbdamas ir su J.Kazlausku, ir su D.Blatu. Būdavo niuansų, kai man atrodydavo, kad aš daryčiau kitaip. Bet jeigu vyriausiasis treneris su tuo nesutikdavo, aš darydavau viską pagal jį. Treneriai komandos vežimą turi traukti į vieną pusę. Reikia žinoti vietą ir laiką, kai su kolega gali ginčytis ir jam įrodinėti savo tiesą. Tai stengiuosi daryti neįžeisdamas.
Patiko dirbti su D.Blatu
– Kas treneriui svarbiau: nuojauta ar loginis mąstymas?
– Viskas kartu. Savo karjeros pradžioje galvojau, kad svarbiausia – rutuliukais ir kryžiukais parodyti, kur koks žaidėjas bėga ir panašiai. Juo toliau, juo aiškiau pamačiau, kad yra ir daug svarbesnių dalykų. Gera komanda yra tarsi darni šeima, vienas kumštis ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
– Sakėte, kad iš D.Blato ne tik gavote, bet ir pats kai ką davėte. Kaip vyko jųdviejų bendradarbiavimas?
– Kai tarėmės su juo dėl bendro darbo, aš klausiau, kokios bus mano funkcijos. O jis man atsakė, kad viską dirbsime kartu ir būsime partneriais. Jis atvyko į Sankt Peterburgą su savo sistema, savo koncepcija, man visa tai reikėjo perprasti. Deividas visą laiką tardavosi su manimi, kokiu penketu žaisti, kaip gintis ir panašiai. Lygiai taip pat kartu tardavomės ir dėl treniruočių, ir dėl žaidėjų galimybių. Per rungtynes, nors leidžiama stovėti vienam treneriui, jis mane dažnai kviesdavosi šalia savęs pasitarti, kol teisėjai neliepdavo atsisėsti. Todėl dirbti su D.Blatu – didelis malonumas. O asistentas visada gali rasti, kuo naudingu užsiimti. Aišku, daug priklauso nuo to, kiek asistentu pasitiki vyriausiasis treneris, kaip jį išnaudoja.
Man imponuoja ir „Sun Antonio Spurs” strategas Gregas Popovičius. Teko su juo bendrauti – labai paprastas žmogus, mėgstantis pajuokauti.
Diktatoriaus savybėmis nepasižymi
– Ar sutinkate, jog nemažai geriausių trenerių turi truputį diktatoriškų savybių?
– Galbūt serbų mokykla tuo labiau pasižymi, bet tai daugiau priklauso nuo žmogaus charakterio, mąstymo. Pavyzdžiui. D.Blato negalima pavadinti diktatoriumi, J.Kazlauskas yra griežtesnis. Ir negaliu pasakyti, kad tai yra blogai, nes jo komandos laimėjo Eurolygą, olimpinius medalius. Bet, palyginti su tikru diktatoriumi Dušku Ivanovičiumi, J.Kazlauskas yra pats demokratiškiausias treneris pasaulyje. Tačiau D.Ivanovičius pasiekė Eurolygos finalo ketvertą, tikriausiai laimės ir Ispanijos čempionatą, todėl kritikuoti jo nėra už ką, galima tik sakyti, kad toks jo darbo stilius. O trenerio darbas visada sukuria konfliktinių situacijų, nes treneris turi išreikalauti iš žaidėjų tai, ko jam reikia. Visi mes žmonės ir turime silpnybių.
– Jūs ne diktatorius?
– Ko gero, ne. Bet būna momentų, kai esi priverčiamas juo būti, nors lazda ir saldainiais nevaldysi komandos. Pripažįstu demokratinius valdymo principus, bet iki tam tikros ribos. Mes su D.Blatu buvome iškėlę tokį šūkį – niekas nėra aukščiau komandos, netgi treneriai. Man kol kas teko dirbti su sąmoningais ir supratingais žmonėmis, žinančiais, ko nori, norinčiais laimėti. Bet, komandoje, kaip ir šeimoje, reikia kažką nutylėti, kažkam nusileisti, kad būtų surastas aukso vidurys. Viena yra dirbti komandoje, kita – komandoje, kuri nori laimėti. O tokioje ekipoje jau dažniausiai būna ir išoriškai blogų vaikinų, kurie savo viduje yra geri žmonės.
– Ar yra treneris, su kuriuo negalėtumėte dirbti vienoje komandoje?
– Turbūt ne.
– O žaidėjas?
– Irgi ne. Aš nelaikau pykčio savyje.
– Daugumos žaidėjų tikslas – NBA? O ko siekia treneriai?
– Man tikslas – laimėti. Šį sezoną su „Dinamo” laimėjome FIBA-Europos lygos varžybas. Žinau ir jaučiu, kad prie pergalės esu prisidėjęs ir aš. Tai – malonus jausmas. Bet dar didesnis malonumas, kai laimi komanda, kurios esi pagrindinis treneris. Manau, sulauksiu savo šanso, tik reikia būti tam pasirengusiam. Krikštą gavau „Lietuvos ryte”, jaučiuosi tarsi sėdėjęs elektros kėdėje ir įgavęs tam tikrą imunitetą. Tačiau įvykių nežadu skubinti.
Turtų dar nesusikrovė
– Kokie Jūsų planai kitą sezoną?
– „Dinamo” siūlo likti trenerio asistentu, tačiau D.Blatas išvyksta į Trevizo „Benetton”. Todėl klubo vadovams atsakiau, kad jie pirmiausia turi rasti naują komandos vyriausiąjį trenerį, kuris galbūt visai nenorės su manimi dirbti. Deividas norėtų su manimi toliau dirbti Trevize, man taip pat būtų labai įdomu treniruoti Eurolygos komandą. Yra ir kitokių pasiūlymų, tad be darbo, manau, vis tiek neliksiu. Artimiausiu metu turėtų viskas paaiškėti.
– Ką spėjote užsidirbti iš trenerio darbo?
– Ne kažin ką. Vaikai aprengti ir pavalgę, turiu butą, automobilį. Karjerą dar tik pradėjau ir turtais negaliu pasigirti. Bet neneigiu, kad pinigai reikalingi, nes auginu du vaikus, kuriems norėčiau suteikti kuo geresnį išsilavinimą ir kuo nors kompensuoti nuolatinį nebuvimą namuose. Bet, manau, pinigai ir kontraktai atsiras, kai ateis tam laikas. Negali visko norėti iš karto, nes mano karjera ir taip klostosi paspartintai. Galų gale ir dabar mano uždarbis suteikia šeimai tam tikrą gyvenimo laisvę.
– Ar Jūsų vaikai žaidžia krepšinį?
– Taip. 14 metų Mindaugas jau seniai lanko treniruotes, o šiemet, žmonos nusivylimui ir mano džiaugsmui, krepšinį lankyti pradėjo ir dukra.
Dovilė Kamarauskienė