„Eurovizija” – Europos kičo žaidynės

Netyla aršios diskusijos ir piktoki komentarai dėl dar vienos Lietuvos nesėkmės „Eurovizijoje”.

Kartais beskaitant ir besiklausant jų susidaro įspūdis, kad mūsų popmuzikos akcijos Europoje yra vos ne tokios pačios kaip krepšinio. Taip, Lietuvos krepšinio mokykla ir nacionalinė rinktinė yra patys tikriausi Europos grandai, kuriems netapti Europos čempionais jau savaime būtų nesėkmė – ją tik iš dalies galėtų kompensuoti sidabro arba bronzos medaliai (o nepatekimas į trejetuką taptų visiškai suprantamo nacionalinio masto sielvarto priežastimi).

Bet mūsų popmuzika? Kuo ji čia apskritai dėta lyginant ją su tokiomis muzikos industrijomis, su kuriomis lyginti mūsiškę būtų tiesiog komiška? Leiskite neminėti Didžiosios Britanijos, Švedijos ar Prancūzijos, nes mums net ir Latvijos populiariosios muzikos industrija jau senokai tapo nepasiekiama aukštuma.

Kita vertus, o kas yra toji „Eurovizija”, kad dėl jos reikėtų taip kankintis ir laužyti tiek iečių?

Ką tik „Žuvėdra” dar kartą tapo Europos pramoginių šokių čempione. Ar ji sulaukė nors dalies to dėmesio, kuriuo mūsų šalies žiniasklaida ir jos bonzos dosniai apdovanoja mėgėjiško lygio dažniausiai taip ir nepranokusias paauglių grupes? Ar visa šita „Eurovizijos” isterija nėra paprasčiausiai nenusisekęs verslo projektas, apie kurį atkakliai trimituojama kaip nacionalinės svarbos dalyką?

Europos kičo šventė

Britai, kurių roko ir popmuzikos industrija kasdien sukuria produktą, savo kokybe pranokstantį „Eurovizijos” nugalėtojų šou, jau senokai šaiposi iš to konkurso, vadindami ją Europos kičo švente. Iš tiesų nė iš tolo negalima lyginti ekstravagantiškos paaugliškos muzikos, įsigalėjusios „Eurovizijoje”, su aukščiausios klasės popmuzikos atlikėjais, kurie, beje, jau seniai ir nedalyvauja šioje Europos kičo šventėje.

Kada prabylama apie „ABBA” kaip vieną iš „Eurovizijos” nugalėtojų praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, paprastai neteisingai sudedami šios istorijos akcentai – yra teigiama, jog „ABBA” pagarsėjo, kai tik su savo daina „Vaterlo” („Waterloo”) laimėjo „Eurovizijos” konkursą. Viskas iš tikrųjų yra priešingai – jau tuo metu „ABBA” buvo pelniusi novatoriškos popgrupės reputaciją ir išsikovojusi rimtas pozicijas pasaulinėje muzikos industrijoje.

Tad „ABBA” išgarsino pačią „Euroviziją”, o ne priešingai. Ypač tai tapo akivaizdu, kai „ABBA” tapo aštuntojo dešimtmečio popmuzikos legenda, konkursui paskolinusia dalį savo simbolinio kapitalo. „Eurovizija” gali didžiuotis, kad „ABBA” apskritai dalyvavo jos konkurse.

Karnavalas – kasmet

Sykiu neapleidžia jausmas, kad Eurovizija buvo ir tebėra politinis, o ne muzikinis projektas – politinis su visomis iš čia išplaukiančiomis pasekmėmis. Šiame konkurse laisvai paleidžiama viskas – nacionalinės ir regioninės simpatijos, su estetiniu vertinimu visiškai išsiskyręs kaimynystės jausmas, politinis korektiškumas, o neretai ir atviras kokybės kriterijų ignoravimas, jei dėl jų iškiltų pavojus solidarumui.

Tai politinis žaidimas su visomis įmanomomis manipuliacijomis ir kilnių gestų simuliacijomis. Vyksta darnaus Europos megakolektyvo lipdymas. Europa kuria kasmetinį savo vienijimosi karnavalą muzikos kičo terpėje, kurioje vienovės iliuzija tampa realiai neegzistuojančio ir tik mitologizuojamo europietiško solidarumo pakaitalu. Kitaip tariant, konstruojama populiarioji kultūra, nacionalinė savo forma ir europietiška turiniu.

Bet iš to neišplaukia, kad ten nesama profesionalumo blyksnių. Galima kiek nori kalbėti apie Eurovizijos aukštumas ir seklumas, bet šou pasaulyje niekas savaime nesusikuria. Šou reikia sukurti ne iš žodžių, o iš profesionalių atlikėjų, režisierių ir prodiuserių. Taip, nūdienos „Eurovizijoje” neįmanoma net įsivaizduoti pasirodančią intelektualios ir provokuojančios popmuzikos grupę (tokią, kaip „Bodies Without Organs”), bet vis dėlto muzikavimo ir reginio kartelė yra pakelta į tam tikrą lygį, kurį pasiekti nėra taip jau paprasta.

Galima kiek nori šaipytis iš šių metų „Eurovizijos” laureatės – visiškai eilinės graikų dainininkės, kuriai net sapnuoti neverta apie Vangelio artroko grupės „Aphrodite’s Child”, Nanos Muskuri (Nana Mouskouri) ar Irenės Papas (Irene Papas) kažkada pasiektą graikų muzikinės kultūros lygį, bet ir tokią dainą bei ją lydintį sirtakį kažkas turi profesionaliai parengti ir sudėlioti, o ne „nuimti” nuo „koverio” priduriant prie jo naują anglišką tekstą.

Nužudyta roko kultūra

Štai čia yla galutinai išlenda iš maišo – norint į save bent jau atkreipti dėmesį, reikia būti profesionaliam. Lietuvos popmuzika nepranoksta mėgėjiško ir vestuvinio muzikavimo lygio. Tiesa, yra negausių išimčių, kurias sudaro į džiazą arba roką orientuoti muzikantai, kurie popmuzikos industrijoje neišgyvena grodami vien gerą muziką.

Popmuzika negali pasiekti aukštesnio lygio ten, kur sunaikinama roko kultūra. Taip jau yra, kad ten, kur buvo sustabdytas bigbytas, rokenrolas, sunkusis ir švelnusis rokas, buvo neišvengiamai suprogramuotas sąstingis ir atsilikimas nuo dabartinės geros popmuzikos. Vakaruose (visų pirma Didžiojoje Britanijoje ir JAV) popmuzika radosi iš kiek supaprastinto roko bei jo derinių su etnine ar disko muzika.

Ypač tai pasakytina apie švelniojo („soft”) roko įtaką – tarkime, iš jo tiesiogiai gimė ne tik įstabus Polo Saimono ir Arto Garfunkelio (Paul Simon and Art Garfunkel) duetas, bet ir tokios grupės kaip „Hollies”, „Bay City Rollers”, „Smokie” ir daugelis kitų.

Lietuvoje rokas buvo nužudytas lopšyje – po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais ir jaunimo sukilimo sutriuškinimo Kaune buvo išvaikytos ir visos talentingos ano meto roko grupės. Galima tik spėlioti, kokia linkme būtų pasukęs lietuvių rokas ir popmuzika, jei būtų išlikusi „Kertukų”, „Aitvarų”, „Raganių”, „Nuogų ant slenksčio”, „Gėlių” ir kitų puikių roko grupių gyvoji įtaka mūsų muzikinei kultūrai. Tuometinis muzikavimo lygis leidžia spėti, kad Lietuva būtų galėjusi tapti aukštos roko kultūros šalimi, kurioje būtų pradėta plėtoti ir aukštos klasės popmuzika.

Latvijoje ir Estijoje niekas taip brutaliai nesutriuškino roko muzikos ir neišvaikė geriausių tų šalių muzikantų, todėl ten devintajame dešimtmetyje galėjo groti tokio lygio grupės kaip latvių „Sipoli” ar estų „Magnetic Band” su neužmirštamuoju ir 2004 metais mirusiu Gunaru Grapsu (Gunnar Graps).

O ir Rusijoje niekas nenužudė roko – ten vis dėlto buvo leista atsirasti ir Boriso Grebenščikovo „Akvariumui”, ir Andrejaus Makarevičiaus „Laiko mašinai”, ir bene geriausiai visos anuometinės Sovietų Sąjungos artroko grupei „Autografas”.

VIA fenomenas

O sovietinėje Lietuvoje buvo sukurtas VIA fenomenas – filharmonijos vokalinių instrumentinių ansamblių sistema, išstūmusi į mėgėjišką užribį visus, kas jai nepriklausė. Roko nebeliko, buvo grojamos saldžios tuometinių kompozitorių dainos, nekėlusios jokios grėsmės tarybinei liaudžiai ir režimui.

Žinoma, tarp ano meto kompozitorių ir muzikantų būta ne tiek jau ir mažai tikrų profesionalų (vien Viktoras Voronovas ko vertas!).

Lyginant su dabartine Lietuvos paauglių muzika ir jų grupėmis, už kurias geriau grojo aštuntojo dešimtmečio vidurinių mokyklų šokių grupės, filharmonijos vokalinių instrumentinių ansamblių muzikavimo lygis dabar atrodo kaip nepasiekiamos aukštumos mūsų paauglių dievaičiams arba garsenybėmis tapusiems vestuvių muzikantams.

Kad ir kaip būtų, profesionalumas buvo per prievartą atskirtas nuo kūrybos laisvės – tai ir buvo sistemos pradėtoji mūsų populiariosios kultūros destrukcija, kurios pasekmes matome šiandien. Ilgainiui mūsų popmuzikoje nebeliko nei originalaus repertuaro, nei rafinuotesnio muzikavimo – visa tai persikėlė į džiazą, kuris tapo intelektualiosios Lietuvos tapatybės dalimi. Turėdama itin rafinuotą akademinę muziką ir pasaulinio lygio džiazo muzikantų, Lietuva popmuzikos sferoje atrodo groteskiškai.

Šalies vizitinė kortelė

Ar popmuzika reprezentuoja šalį? Taip, tūkstantį kartų taip. Naivu būtų manyti, jog tik aukštoji kultūra reprezentuoja šalį. Jei jau sportas, kažkada Europos aristokratų ir konservatyvių intelektualų niekintas kaip masių maišto ir Romos imperijos dekadanso sugrįžimo apraiška, tapo integralia nūdienos globalinės kultūros dalimi ir garsina šalį ne mažiau nei rašytojai ar mąstytojai, tai tą patį drąsiai galima pasakyti ir apie popmuziką.

Populiariojoje sąmonėje „ABBA” yra tapusi ne menkesne Švedijos vizitine kortele negu tenisininkas Bjornas Borgas (Björn Borg) ar didysis teatro ir kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Bono ir „U2” dabartiniame pasaulyje Airijai atstovauja ne prasčiau už Džonataną Sviftą (Jonathan Swift), Oskarą Vaildą (Oscar Wilde), Džeimsą Džoisą (James Joyce) ir Samuelį Beketą (Samuel Beckett).

Naujosios prarajos

Kai aukštoji kultūra visiškai nutolsta nuo populiariosios kultūros, visuomenėje susiformuoja tam tikros kultūrinės mažaraštystės zonos, kurios aukštąją kultūrą atplėšia nuo visuomenės, sykiu netobulindamos ir populiariosios kultūros. Tai labai gerai suprato Šiaurės šalys, kuriose popmuzika ir komiksai yra patekę į švietimo ir kultūrinio ugdymo sistemą.

Tiesa, kultūrinius vakuumus, prarajas ir mažaraštystės zonas Lietuvoje aktyviai formuoja ir plečia anaiptol ne aukštoji kultūra, o mūsų nūdienos informacijos ir kultūros politika (ar jos nebuvimas), kuri pasibaigs tuo, kad aukštoji kultūra bus galutinai marginalizuota, o populiarioji vis tiek liks apgailėtino lygio.

Kiek kartų dar reikia patirti fiasko „Eurovizijoje”, kad būtų pagaliau susimąstyta apie tai?

Leonidas Donskis

„Klaipėdos” apžvalgininkas