Lietuvos žingsniai Teherane

Iranas – didelė, mums mažai žinoma šalis, tūkstančius metų vadinta Persija. Dėl branduolinių ambicijų ir karingų vadovų kalbų pastaruoju metu ji nedingsta iš žiniasklaidos akiračio.

Lietuvos ambasadorius Turkijoje Vytautas Naudužas, atstovausiantis mūsų šaliai Irano Islamo Respublikoje, neseniai Teherane įteikė skiriamuosius raštus prezidentui Mahmoudui Ahmadinejadui.

Apsilankęs „Lietuvos žinių” redakcijoje jis pasidalino įspūdžiais su žurnalistu Osvaldu Aleksa.

– Skaitytojai lengviau įsivaizduos Irano mastus, jei pasakysiu, kad grubiai skaičiuojant jis maždaug 20 kartų didesnis už Lietuvą ir savo teritorija, ir gyventojų skaičiumi.

– Pridurkime, jog Iranas disponuoja kone dešimtadaliu pasaulio naftos ir dujų atsargų, turtingas įvairių mineralų.

– Ar labai egzotiškas jums pasirodė Teheranas po Ankaros?

– Egzotika ten – visur, pradedant nuo oro uosto. Irane nėra kreditinių kortelių, vadinasi, turite vežtis krepšį pinigų. Kad turite tą krepšį, žinote ne tik jūs, žino visi praeiviai, išvydę užsienietį. Tai šiek tiek pavojinga.

Apsigyvenęs viešbutyje neprivalai pamiršti, kad turėsi atsiskaityti grynaisiais. Galima įsivaizduoti situaciją: žmogus neapskaičiavo savo lėšų, nusipirko, tarkime, persišką kilimą; ateina laikas susimokėti už viešbutį, o pinigų pritrūksta. Pavedimu atsiųsti neįmanoma, kortele neatsiskaitysi, žodžiu, iškart dilema: gelbėkite…

Skaičiau, kad miestą supa vaizdingi kalnai, bet juos pamatyti – tarsi loterijoje išlošti. Teheranas ko gero labiausiai užterštas miestas pasaulyje. Viskas dėl transporto priemonių ir tų nebeįžiūrimų kalnų, kurie užstoję vėjus trukdo išsisklaidyti išmetamosioms dujoms. Nors automobilių gausu ir pas mus, įspūdis toks, kad transporto pažanga ten pasibaigė prieš trisdešimt metų. Vis dar važiuojantys automobiliai nebūtinai naudoja 95 markės bešvinį benziną. Naujas 206 modelio „Peugeot” – prabangos simbolis. Tokių automobilių matėme vos keletą.

Ir man, ir kolegai ambasados patarėjui Ričardui Šlepavičiui, taip pat pirmą kartą atvykusiam į Teheraną, nuo užteršto oro peršėjo ir ašarojo akys, buvo tikrai nelengva kvėpuoti. Teherano centre nemažai žmonių vaikšto su respiratoriais.

Gatvėse važiuoja ne tik autobusai, lengvieji automobiliai, bet ir vežimai, vienas kitas žmogus pats traukia vežimaitį, nardo mopedai, motocikliukai, ant tų motocikliukų ir trys, ir keturi žmonės sulipa… Maža to, motociklai, mopedai laksto šaligatviais. O jei važiuojate taksi, nenustebkite, kad prie sankryžos ar niekad nesibaigiančiame kamštyje staiga įlips pakeleivis. Teherane tai įprasta – taip pigiau.

Tokio eismo niekur neteko matyti. Bet ir gatvėje, ir ypač namuose žmonės skrupulingai laikosi švaros. Vieną vakarą viešbutyje nusileidau pasižiūrėti jų saunos – ten ne tik duoda šlepetes, bet ir ilgą rankšluostį kūnui, kad nė lašas prakaito nekristų žemėn. Atidarai kambario langą – triukšmas, oro tarša, įjungi kondicionierių – pučia įkaitusį orą, tad sauna – tikra atgaiva.

– Ar kasdieniame didmiesčio gyvenime krinta į akį griežti islamo įstatymai?

– Kai žurnalo puslapyje matai vyrus ir moteris atskirai sėdinčius autobuse – tai egzotika. Kai pamatai savo akimis gatvėje, pasidaro nyku. Pasijunti tarsi filme, bet nesi žiūrovas, sunku nuo to vaizdo atsipeikėti. Jei per klaidą sveikindamasis ištiestum ranką susitikime dalyvaujančiai moteriai, visi aplinkui pasijaustų patekę į nemalonią situaciją, nes Irane draudžiama liesti svetimas moteris ir svetimus vyrus, tad ir sveikintis paspaudžiant ranką.

Irano visuomenė labai jauna, jau atsiranda spalvotų drabužėlių, bet tebevyrauja juoda spalva. Vyrai gali rengtis kaip nori, nors vienur kitur jau gali pamatyti ir šviesesnę skarelę ryšinčią merginą, bet tai retokas vaizdas. Iraniečiai, net aukšti valdininkai, nepripažįsta kaklaraiščių. Mums aiškino, kad tai – šėtono pramanas. Šiuo atveju neatsižvelgėme į jų vertybes: viešoji, taip pat ir slaptoji policija, ypač prižiūrinti moterų apsirengimą, su tuo taikstėsi. Bet mano žmona privalėjo visą laiką ryšėti skarelę.

Mus perspėjo, kad niekur negalima gauti alkoholio. Didžiai nustebau išvydęs daugelio rūšių alaus. Pasirodo, jis nealkoholinis. Alkoholinių gėrimų, narkotikų ir įvairių kitų dalykų įvežimas į šalį ir varojimas griežtai baudžiamas. Lenkų žurnale teko skaityti istoriją apie viskio butelį. Su juo įkliuvo lenkas, dirbantis Irane. Įprastas teismo nuosprendis – 50 lazdų. Tam lenkui teismas buvęs labai liberalus: leido pasirinkti lazdas ar rykštes, net apsivilkti paltą. Vis dėlto, pasak žurnalo, jis grįžo namo invalidas.

Nepaisant visų suvaržymų Teherane yra vakarietiškų salelių. Europiečiai jas aprašė kelionių vadovuose. Pagal garsųjį „Lonely Planet” mėginome nuvažiuoti pavakarieniauti į armėnų restoraną. Turėjome adresą, bet taksistas negalėjo jo rasti. Kitą dieną vienos ES šalies diplomatas nuvežė mus į prastai atrodantį kvartalą, tarp kažkokių tvorų ir lūšnų. Ten užklydusiam musulmonui sargybinis paaiškina, kad čia jokio restorano nėra ir niekad nebuvo.

O iš tiesų pro prastai atrodančias duris įeini į puikų restoraną, kuris nedarytų gėdos Europos didmiesčiams; po žeme – dar keturi jo aukštai, kur krikščionys turi pasirinkimo laisvę – vartoti alkoholį ar ne. Tiktai ten moterys krikščionės jaučiasi laisvai, nusirišusios privalomas skareles. Čia švenčiamos šventės, rengiamos vestuvės. Šitaip Teherano centre atrandi Europą, kur bet kurios šalies pilietybę turintiems musulmonams lankytis griežtai draudžiama. Matyt toks nerašytas restorano savininkų ir valdžios susitarimas.

– Noriu tiesiai paklausti: ko Lietuva ieško Irane?

– Lietuva bendrauja su Iranu dėl tų pačių priežasčių kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys. Visos jos turi ambasadas Irane, išskyrus tris Baltijos šalis, Maltą ir Liuksemburgą. Net mažytis Kipras ten atstovaujamas. Pirmiausia – ekonominiai interesai. Senųjų ES šalių prekybos su Iranu apyvartoje eksportas į tą šalį dažniausiai sudaro apie 90 procentų. Europos Sąjunga Irane turi sparčiai augančią rinką, kurioje realizuojamos įvairios prekės. Be to, artimesnėms šalims Iranas labai svarbus dėl naftos ir dujų, kurias gali importuoti per Turkiją.

Manau, kad Lietuvos ir Irano santykiai turi geras perspektyvas. Pradėkime bendrauti kultūros ir švietimo srityse. Iranas yra ilgą ir turiningą istoriją turinti valstybė, Lietuvos žmonėms kol kas mažai žinoma. Irane būtų galima mokyti keletą lietuvių studentų farsi kalbos, o keletą iraniečių pasikviesti studijuoti Lietuvoje.

Išsamiausiai teko kalbėtis su užsienio reikalų ministru Manouchehu Motaki. Politiniu požiūriu buvo labai svarbu pabrėžti, kad Lietuva identifikuoja savo interesus kaip Europos Sąjungos ir NATO šalis. Negalime nutylėti, kai Iranas nepripažįsta holokausto, kai nori nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį. Pasakiau, kad lietuviai patyrė Antrojo pasaulinio karo baisumus, savo akimis matė holokaustą. Į tai buvo replikuota: dėl nužudytų žmonių reikia apgailestauti, o jūs privalote kompensuoti. Savo ruožtu aš replikavau: kaip kompensuoti žmonių žūtį? Kokiu matu matuoti žmogaus gyvybės kainą?

– Ar kalbėjotės apie Irano branduolinę programą?

– Paminėjau, kad Lietuva taip pat disponuoja branduoline energetika. Atominė elektrinė, šiuo metu statoma Irane, yra žaisliukas, lyginant su Ignalinos jėgaine: jos galingumas viso labo 440 megavatų, o Ignalinos vienintelio reaktoriaus – 1500 megavatų. Ministras iš karto perklausė, koks Ignalinos AE galingumas. Mačiau iraniečių nuostabą, kad nedidelė šalis turi tokį galingą reaktorių. Jie pasakė vykdantys taikią branduolinių tyrimų programą ir neketiną kariauti.

Iranas – šalis, turinti dešimties tūkstančių metų istoriją ir sugyvenanti su kaimynais. Kaip pavyzdį ministras nurodė Irano ir Turkijos sieną, kuri nepasikeitė nuo septyniolikto amžiaus. Tačiau Iranas, aiškino jis, negali susitaikyti su mintimi, kad JAV ir kitos valstybės vykdo atominį apartheidą. Į šį teiginį atsakiau, kad moksliniai tyrimai, tarp jų ir branduoliniai, nebūna neutralūs. Jie gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Teko priminti Černobylio katastrofą. Kas gali garantuoti: jeigu šalis viena, nebendraudama su kitų šalių mokslininkais, spręs sudėtingas problemas, ar neištiks antras Černobylis?

– Kokį įspūdį jums padarė prezidentas Ahmadinejadas?

– Prezidentas priėmė mano skiriamuosius raštus buvusiuose šacho rūmuose. Nors kalbėjomės per anglų kalbos vertėją, pokalbio metu jis atrodė kuklus, labai įdėmiai klausėsi mano minčių ir aiškiai dėstė savąsias. Tai buvo protokolinis, ketvirtį valandos trukęs susitikimas.

Beje, pasisveikindamas su juo, kaip ir su ministru Motaki, aš taip pat kalbėjau farsi kalba: turėjau išmokti parengtą tekstą, atrodo, abu pašnekovai mane suprato.

– Ankstesniame interviu „Lietuvos žinioms” pasakojote įdomių dalykų apie Turkijos ir Lietuvos ryšius, siekiančius net aštuonioliktą šimtmetį. Ar per pirmą apsilankymą Irane kur nors padvelkė Lietuva?

– Per susitikimą Teherano prekybos rūmuose jų prezidentas paklausė, kiek Lietuvoje gyventojų. Atsakiau, kad pusketvirto milijono. „Tai tik kampas Teherano, kuriame gyvena keturiolika milijonų”, – pasakė prezidentas. Paaiškinau, kad jeigu kalbėsime ne apie Lietuvą, o apie Liuksemburgą, kuriame gyvena ne pusketvirto milijono, o trys šimtai tūkstančių, tai jau būtų ne Teherano „kampas”, o vienas ar du kvartalai. Jeigu pasversime Liuksemburgo ekonominę įtaką, jo metalurgijos pramonę, atominę energetiką, bankininkystę, telekomunikacijas, Teheranas su savo 14 milijonų gyventojų būtų vos pastebimas Liuksemburgo kampelis. Tai būdinga klaida Artimuosiuose Rytuose, kur kol kas sparčiai auga gyventojų skaičius.

Lietuva padvelkė netikėtoje vietoje – Teherano krikščionių kapinėse. Ant kai kurių antkapių – lietuvių vardai ir pavardės. Atrodo taip, kad lietuviškiau būti negali. Pasirodo, 1943 metais, po Teherano konferencijos, buvo sutarta leisti internuotiems lenkams išvažiuoti iš SSRS teritorijos kovoti prieš Rommelio korpusą šiaurės Afrikoje. Į tuometinę Persiją atvyko 200 tūkstančių žmonių, tarp jų buvo nemaža lietuvių.