Solistas Eduardas Kaniava įleidžia šaknis gimtajame uostamiestyje. Grįžti į Klaipėdą jį paskatino likimas, žvaigždė, o gal pasąmonėje užšifruoti tėvo pasakojimai apie tarpukario muzikinį gyvenimą.
E. Kaniava kartu su savo žmona dėsto Klaipėdos universitete, su studentais stato Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėją”, dainuoja atnaujintame Klaipėdos muzikinio teatro pastatytame Dž. Verdžio „Rigolete”, kartu su teatro vadove Audrone Žigaityte ketina įkurti Muzikiniame teatre operos studiją.
„Operos studija yra reikalinga ir būtina. Tačiau viskas remiasi į pinigus. Reikės pasistengti, kad kitų metų biudžetas būtų į naudą Klaipėdos muzikiniam teatrui”, – svarstė E. Kaniava.
E. Kaniava Klaipėdos universitete dėsto antrus metus: pirmuosius jis vesdavo meistriškumo kursus, šiemet jis turi savo klasę. „Man atėjus, Dainavimo katedros studentams atsirado nauja disciplina – teatro praktika.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre su studentais kuriame „Sevilijos kirpėją”. Aš atliksiu pagrindinį vaidmenį. Mums vadovauja prof. Stasys Domarkas. Spektaklis bus įtrauktas į festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” repertuarą”, – pasakojo solistas.
Nuo kada ėmėte savo talentu dalintis su studentais?
Pedagoginį darbą dirbu nuo 1970 metų. Kai dirbi su studentu, kai kada jis primena, ką tu pats blogai darai…
Aš neturiu kūrybinių ambicijų. Mano darbas sukoncentruotas į jauną žmogų, studentą, su kuriuo aš dirbu. Jei aš pamatau jame kūrybinių perspektyvų, ambicijas sudedu į tai.
Turiu gabių studentų – „Sevilijos kirpėjuje” grafo Almavivos vaidmenį atliks Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantas Andrejus Kalinovas. Jis, beje, jau yra Klaipėdos muzikinio teatro solistas, dalyvavo „Paryžiaus katedroje”, „Šikšnosparnyje”.
Nors, žinote, studento ar dainininko talentas yra taip sunkiai apibrėžiamas. Vienas studentas, atrodo, ateina su aiškiu tikslu, bet antrame ar trečiame kurse jo kūrybiniai ratukai ima buksuoti. Būna ir atvirkščiai – studentas vos vos patenka į aukštąją mokyklą, bet vėliau jis tarsi iš naujo gimsta.
Daug metų esu Muzikos ir teatro akademijos priėmimo komisijos narys. Rodos, yra susirinkusi autoritetinga komisija: scenos meistrai, turintys didelę pedagoginę praktiką. Mes nesunkiai įžiūrime studentų prigimtį – ar jie turi balsą. Bet nesugebame įžiūrėti žmogaus sugebėjimo mąstyti.
Esate daug gastroliavęs užsienyje. Kurios vietos jums yra labiausiai įsiminusios, mieliausios? Ką tarp šių šalių jums reiškia Lietuva?
Vienur teko koncertuoti su artistų grupe, kitur teko dainuoti operiniuose spektakliuose. Iki šiol Vokietijoje, Heilbrono mieste, kiekvieną rudenį koncertuoju su simfoniniu orkestru. Iki šiol ryškūs prisiminimai išliko iš koncertų Kubos G. Lorkos teatre, Bukarešte, Berlyne, Budapešte… Galima daug priskaičiuoti atmintinų vietų. Bet aš esu toks žmogus, kuris žvelgia į ateitį. Kas išgyventa, tas jau praėjo…
Buvau pabandęs pasitraukti iš Lietuvos – 1993-1994 metais dirbau pagal sutartį Karakase, Venesueloje. Buvau pakviestas į Lotynų Amerikos dainavimo akademiją. Daug koncertavau, dirbau, turėjau studentų klasę. Tai – žavinga šalis, bet jau po gero pusmečio norėjosi grįžti į Lietuvą.
Kai manęs klausia, kur esu buvęs, atsakau: Venesueloje ir Bulgarijoje, kur stažavausi. Šiose dviejose šalyse esu gyvenęs. Visos kitos šalys, kurių apkeliauta per penkiasdešimt, man pasirodė vienodos: vieni į kitus panašūs viešbučiai, oro uostai, koncertinės salės…
Čia, Lietuvoje, kurią kartais vadiname nesaugiu kraštu, net jei man nesiseka ar nepavyksta įgyvendinti tikslų, jaučiuosi saugiai. Aplinka man yra sava, mane glostanti.
O Klaipėda?.. Ar jaučiate šiam miestui sentimentus?
Aš kilęs iš Klaipėdos – čia esu gimęs. Palangoje yra tėvų būstas. Tėvai palaidoti Palangoje. Iš pradžių čia atvykęs tik žvalgiausi, dabar viskas aplink – jau mano…
Seime mano kadencija jau yra pasibaigusi. Bet dar turiu mielas ir atsakingas pareigas – esu premjero visuomeninis patarėjas kultūrai.
Dėstau ne tik Klaipėdos universitete, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai manęs dabar klausia, kur aš gyvenu, atsakau – autostradoje, – nusijuokia E. Kaniava. – Gyvenimas kelyje manęs nevargina. Tik norėtųsi laisvadienio – kokį sekmadienį praleisti Palangoje.
Aš neklausiu savęs, kodėl esu Klaipėdoje. Rodos, kitaip ir negalėjo susiklostyti. Gal tai likimas ar žvaigždė… Mano tėvas, muzikantas, grojo tarpukariu besikuriančioje Klaipėdos operoje. Tėvo pasakojimai apie to laiko muzikinį gyvenimą liko mano pasąmonėje.
Rigoleto vaidmuo, kurį atliekate ir Klaipėdos muzikinio teatro scenoje, laikomas vienu reikšmingiausių jūsų vaidmenų. Kažkas suskaičiavo, kad Rigoletą dainavote apie 160 kartų…
Taip, iš tiesų daug dainuota. Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis – septintasis „Rigoleto” pastatymas, kuriame vaidinu. Pirmasis „Rigoletas” buvo 1966-aisiais Sofijoje. Pažiūrėkite – šiemet jo 40-metis.
Nepasakyčiau, kad šis vaidmuo iš pradžių man buvo ypatingas. Bet kai hipnozinį poveikį turinti dramaturginė medžiaga ima prie tavęs kibti, įsijauti į vaidmenį.
Klaipėdos „Rigoleto” pastatymas man patiko. Režisierius Raimundas Banionis, kaip kinematografininkas, pažvelgė kitaip. Siūlyčiau jam dažniau savo jėgas išreikšti operos žanre. Jis turi supratimą ir uoslę.
Esate gavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordiną, šiemet gavote Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Ar, kaip daugelis menininkų, sakysite, jog apdovanojimai jums nieko neverti, ar vis dėlto tai yra jūsų 40 metų kūrybinio darbo įvertinimas?
Dar vienas apdovanojimas man yra labai svarbus. 1997 m. gavau Lietuvos operos solistams teikiamą apdovanojimą „Kiprą”.
Žinoma, malonu, kai tave apdovanoja. Tas faktas, kad tave pastebėjo ir įvertino, gali tęstis penkiolika metų arba vieną dieną. Man tęsiasi tik vieną dieną.