Anglų poetė Elizabeta Baret-Brauning (Elizabeth Barrett Browning) gimė 1806 metais. Ji buvo Viktorijos epochos moteris, išdrįsusi kalbėti apie „nemoteriškus” dalykus: politiką, socialinę neteisybę, iškėlusi feministines idėjas.
Susirgo paslaptinga liga
E. Baret gimė vakarų Anglijoje. Ji gimė dvylikos vaikų šeimoje, kur buvo vyriausia. Jos tėvas buvo autokratas ir tironas. Šeimos finansinė sėkmė buvo susijusi su Jamaikos cukraus plantacijomis, kur dirbo vergai.
Elizabetos vaikystė Herefordšire, Anglijoje, prabėgo laimingai. Privatus mokytojas ją mokė namie: nuo ankstyvo amžiaus ji mokėsi graikų, lotynų ir keleto šiuolaikinių kalbų. Ji skaitė filosofijos, istorijos veikalus, grožinę literatūrą ir rašė eiles. Abu tėvai rėmė jos anksti išaugusį norą kurti. Jos pirmas eilėraštis tėvo lėšomis buvo išspausdintas, kai jai tebuvo trylika metų. Jau keturiolikos ji parašė pirmąjį eilių rinkinį.
Penkiolikos metų ji susidūrė su apribotu moters gyvenimu: jos broliai buvo išsiųsti mokytis, o ji – ne. Vienatvė, graužatis, tikriausiai, padarė įtakos ir fizinei sveikatai.
Ji susirgo paslaptinga liga, kurios priežasties gydytojai nerado: užpuolė virusinė infekcija, tymai, sutriko plaučių veikla, kamavo skausmo spazmai, karštis. 1821 metais Elizabeta krisdama susižeidė stuburą. Ji atsigavo po metų, bet niekada nebeatgavo geros sveikatos – visą gyvenimą buvo beveik neįgali ir gėrė nuo skausmo morfijų, kuris tais laikais buvo skiriamas gydyti daugelį ligų.
Prasidėjo nesėkmių metai: po motinos mirties sekė brolių mirtys, ligos paūmėjimai, šeimos fortūnos netektis. Šeimos ginčai, prasta prekyba, vergovės pabaiga sumažino Baretų šeimos pajamas. Jie pardavė namą, tačiau jiems liko pinigų, kad galėtų gyventi patogiai madingame Londono kvartale.
Elizabeta užsidarė savo kambaryje, nes negalėjo kvėpuoti užterštu Londono oru, be to, turėjo siaubingą baimę susipažinti su žmonėmis, tačiau jos poetės reputacija dėl to tik augo. Mat didžiąją laiko dalį ji praleisdavo savo tamsiame kambaryje rašydama poeziją. Ji nespausdindavo savo nuotraukos ant knygų viršelių. Tik aprašydavo save tapytojams: „Aš maža ir juoda lyg Sapfo…”
Slapta susituokė
1844 metais Elizabeta išleido knygą „Eilėraščiai”, kuri atnešė jai pripažinimą ir buvo pagirta amerikiečių rašytojo Edgaro Alano Po. Knyga susižavėjo poetas Robertas Brauningas, tai jis parašė laiške Elizabetai. Jie pradėjo susirašinėti, pamilo vienas kitą, bet dėl tironiško tėvo charakterio teko susitikinėti slapta.
Tėvas buvo uždraudęs visiems dvylikai savo sūnų ir dukterų tuoktis. Elizabeta pabėgo iš namų ir 1846 metais slapta susituokė su Robertu. Nuo to laiko tėvas su ja niekada nebekalbėjo. Pora pabėgo į Italiją, kur dėl švaraus ir šilto oro pasitaisė Elizabetos sveikata. Likusį savo gyvenimą Elizabeta pragyveno „Casa Guidi” viloje. Čia gimė ir jos sūnus. „Casa Guidi” pavirto memorialu ir yra lankoma turistų.
Visą laiką ji buvo laikoma geresne poete nei jos vyras. Šiandien jos gyvenimu ir asmenybe žmonės domisi labiau nei kūryba. Elizabeta buvo labiausiai gerbiama ir sėkmingiausia Viktorijos periodo poetė moteris. Elizabeta buvo ne kartą siūlyta apdovanoti, ir galiausiai 1850-aisiais ji gavo Tenisono premiją.
1850-aisiais buvo publikuota Elizabetos geriausiai žinoma knyga – „Portugalietės sonetai”. Tai 44 sonetuose aprašyta jos istorija – meilė vyrui Robertui. Jis dažnai ją vadindavo mažąja portugaliete, nes ji buvo tamsaus gymio. „Kaip tave myliu? Leisk – suskaičiuosiu aš visus būdus…” – rašė Elizabeta eilėmis.
Protestavo prieš socialinę nelygybę
Elizabetos eilėraščiai buvo ritmingi, spontaniški, patrauklūs, kokybiški, nors kai kuriems jie atrodė sentimentalūs. Daugelis jos eilėraščių protestavo prieš jos manymu neteisingas socialines aplinkybes. Elizabeta susižavėjo ir palaikė Italijos nepriklausomybės judėjimą. Jam skyrė eilėraštį „Casa Guidi langai”. Eilėse ji rašė ne tik apie Italijos politinę laisvę, bet ir kitų šalių kontroliuojamus užsienio kraštus. Elizabeta prieštaravo vergystei, kalbėjo apie kitas socialines neteisybes.
Eiliuotame romane „Aurora Li” ji rašė apie moterį rašytoją. Ji kalbėjo apie poeto misiją, socialinę atsakomybę ir moters padėtį Viktorijos laikų visuomenėje.
Elizabeta Brauning mirė būdama 55-erių. Ji mirė romantiškai – ant vyro rankų 1861 metų birželį. Jos sūnus ir vyras grįžo į Angliją.
Po jos mirties rašytojas Edvardas Ficdžeraldas be jokio sielvarto aprašė savo įspūdžius laiške: „Po ponios Brauning mirties pajaučiau palengvėjimą. Turiu pasakyti: nebėra Auroros Li, ačiū Dievui! Aš žinau, ši moters – tikras genijus, bet kokia viso šito prasmė? Ji ir jos lytis geriau turi rūpintis virtuve ir vaikais, galbūt dar neturtingaisiais, bet ne užsiimti tokiais dalykais kaip romanai. Jos imasi tokių darbų, kokius vyrai sugeba geriau, ir palieka tai, ką vyrai daro prastai arba išvis nedaro.”