Ar turite kokią nors sveikatos programą: renkatės maistą, sportuojate?
Nesu tas, kuris turėtų kažkokią specialią programą, tačiau, nors sportas dabar tapo nebe toks aktyvus, einu į gimnastikos salę. Jei kalbėti apie maistą – renkuosi tai, ko nori mano organizmas. Vis dėlto, sulaukus 42 metų, jau reikia pradėti rūpintis savo mityba, todėl stengiuosi mažiau valgyti riebalų. Kai pasitikrinau sveikatą, gydytojas pasakė: „Astijau, dabar turėsi valgyti tai, kas tau nepatinka”. O nepatinka man, pavyzdžiui svogūnai, įpjaustyti į mišrainę. Anksčiau labai nemėgau salotų, tačiau gyvendamas Italijoje išmokau ir salotas, ir alyvuoges valgyti. Esu žemaitis, todėl man skanu tai, kas paprasta, – pomidorai, ridikėliai su grietine.
Esate žinomas žmogus. Kaip įveikiate dėmesį? Ar dėl jo jaučiate stresą?
Streso dėmesys gatvėje nesukelia. Pats stengiuosi dažniau būti rajonų centruose, o ten žmonės labai maloniai mane priima. Kai žmonės pažįsta – jiems lengviau prieiti, o man – bendrauti ir padėti. Tas pažinojimas, kažkur nuaidėjęs vardas atveria kelius į santykį, ir aš tuo džiaugiuosi.
Apskritai mūsų gyvenime santykis yra labai svarbus, būtina, kad žmogus suprastų dvasinio gyvenimo vertę bei svarbą – juk žmogus ne vien duona gyvas. Kaip kad, ką valgau – į tą ir panašėju, taip ir kokią informaciją priimu – toks ir tampu. Norisi, kad žmogus maitintų savo dvasią geru maistu. Būna, ateina žmonės, nukentėję nuo įvairių raganų, užkalbėtojų, tada mes jiems duodame visiškai kitokio „dvasinio maisto”. Kaip maisto pasiūla parduotuvėse labai didelė, taip ir dvasinio maisto yra labai daug – žmonėms reikia atsirinkti. Kad žmogus iš vidaus jaustųsi sveikas, t.y. sveikame kūne būtų sveika siela, reikia ir sveiko dvasinio maisto.
Paminėjote burtininkus, užkalbėtojus. Ką pats apie juos manote?
Dabar visuomenė iš modernizmo pereina į postmodernizmą, vis judame į priekį. Ir katalikybė iš senosios dabar pereina į naująją. Dėl šio pereinamojo laikotarpio žmogaus sąmonė, ypač Lietuvoje, yra apkrauta visais tais dalykais: auromis, energetiniais laukais, karmomis. Žmogus gyvenime visada ieško būdų paaiškinti, suprasti save, įvykius, kurie jam atsitinka, tačiau, gyvendamas tokioje sistemoje, jis niekada neišeis į laisvę.
Dabar yra trečiasis krikščionybės tūkstantmetis, žmonės skrenda į kosmosą, ir tai, kad yra tikinčių prietarais, raganomis, man iš tiesų keista.
Pavyzdžiui, tas magiškasis skaičius 666 iš tikrųjų hebrajiškai reiškia Romos imperatoriaus Nerono vardą. Tačiau 6+6+6 lygu 18, o tai hebrajiškai reiškia lehaim – būk sveikas, būk gyvas.
Darbas gydo ar sargdina?
Jau Biblijoje parašyta – šešias dienas dirbk, septintą – ilsėkis. Šiuolaikiniai žmonės – darboholikai, nevertinantys poilsio, todėl dažnai besaikis darbas gali privesti ir prie rimtų problemų. Svarbu nors kartą per dieną rasti laiko sau, susikaupti, apmąstyti savo darbus, įsigilinti į save. Aš visada vakare bent porą minučių pasvarstau savo dieną. Taip tarsi nusimetu rūpesčius.
Ar žinote, kas yra depresinė būsena? Kaip ją įveikiate?
Depresijos, kaip psichikos ligos požymio, kai žmogus neišsprendžia tam tikrų problemų, man nėra buvę. Mano gyvenime būna kliūčių, sunkiai išsprendžiamų dalykų, tačiau, kai dvasinis gyvenimas ima viršų, tai žemiškajame viskas susistato į savo vietas.
Aš žinau, kad man dvasiniame gyvenime sekasi, aš turiu santykį su savo kūrėju – Dievu. Tas ryšys su kūrėju į depresiją nestumia, į ją įstumti gali tik nutrauktas ryšys.
Jeigu ryšio nėra, žmonėms prireikia visokių žvakių, burtų, beldimo į medį ir t.t. Tikėjimas, santykis su Dievu nepanaikina liūdesio ar skausmo, tačiau naikina depresiją. Pvz., aš verkiu, raudu, bet tai nėra depresija – žmogus verkia dėl savo būsenos, neatitinkančios pasirinkto kelio, dėl kitų, bet tai tikrai ne depresija.
O kaip ateistai?
Iš 3 mln. 300 tūkst. žmonių, surašytų Lietuvoje 1995 m., buvo tik 200 ateistų. Tai dažniausiai yra labai logiškai mąstantys, sveiko proto žmonės ir, jeigu jie eis tiesiu keliu, – prieis tikslą.
Kaip žiūrovas esu dalyvaves dispute Italijoje, kuriame diskutavo garsus teologas su ateistu filosofu iš Milano. Jie važinėjo po miestus, diskutavo, tačiau kadangi dažniausiai į susitikimus susirinkdavo tikintieji, jie kritikuodavo filosofą. Šis ir pasakė: „Ar jūs žinote, kur yra skirtumas? Jūs turite Dievo malonę tikėti, aš tos malonės neturiu”.
Žmogus gali būti pakrikštytas, priėmęs pirmąją komuniją, mintinai mokėti poterius ir eiti į bažnyčią, bet tai nebūtinai reikš, kad jis tiki. Jei tu prašai tos malonės – Ją gausi.
Depresija yra tada, kai žmogų gyvenimo našta taip užgniaužia, kad jau nebe jo jėgoms ją pakelti, jis gilinasi į save, jam nepavyksta problemų išspręsti, ir tada tikrai ateina nelaisvės metai. Tokiais atvejais dažnai pasitarnauja ir psichoanalitikai, padedantys žmogui atsikratyti tokios būsenos. Kiekvienas specialistas pasakys, kad žmogus turi įvardinti problemas ir jau tada jas spręsti. Katalikiškame pasaulyje žmogus, eidamas išpažinties, ir įvardija problemas.
„Sveikam žmogui” brolis Astijus palinkėjo susirasti savo skaitytojus bei populiarinti leidinį. „Patarimai ir pagalba, suteikiama žurnale, – reikalinga, kadangi padeda orientuotis plačiame medicinos pasaulyje”, – sako užsiėmęs žmogus.