Netrukus bus jau du mėnesiai, kai netyla ažiotažas dėl menotyrininkės Kristinos Danilevičienės sprendimo neleisti Juodkrantės parodų namuose eksponuoti nuotraukų, kuriose vaizduojamos netradicinės seksualinės orientacijos žmonių poros.
Po to, kai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba patenkino Lietuvos gėjų lygos skundą dėl neva diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu ir įspėjo K. Danilevičienę, šalis iki šiol diskutuoja, kas yra teisus.
„Vakarų eksprese” jau rašėme, jog aiškią poziciją šiuo klausimu išsakė Lietuvos Vyskupų Konferencija, kuri apgynė Juodkrantės menotyrininkę ir paprašė Seimo įvertinti, ar lygių teisių kontrolierės Aušrinės Burneikienės sprendimas neprieštarauja konstituciniam šeimos apsaugos ir globos principui bei su juo susijusiems teisės aktams. Kontrolierė, beje, jau išklausė Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos narių kritikos.
Tuo tarpu Neringos savivaldybės administracija įpareigojo Juodkrantės parodų namų vadovybę sugriežtinti parodų oragnizavimo tvarką, idant ateityje tokių konfliktų nebekiltų.
Pati K. Danilevičienė „Vakarų ekspresui” vakar sakė nesijaučianti kuo nors nusikaltusi. Priešingai – moteris pasijuto persekiojama dėl savo nuomonės ir įsitikinimų.
Ar tikėjotės, kad kils toks ažiotažas ir kaip jį dabar vertinate? – vakar paklausėme K. Danilevičienės.
Manau, tai buvo jau pribrendęs reikalas. Faktas, kad kibirkštis nuo Juodkrantės nuskriejo tiek toli, rodo, jog diskusija šiuo klausimu buvo savalaikė, kad žmonėms tai rūpi ir kad tai yra aktualu.
Mes dažnai stačia galva lekiame į tai, kas yra nauja, esame raginami būti liberalūs, tolerantiški. Tačiau mano atveju sąvoka „tolerancija” verta gilesnės diskusijos. Kas apskritai yra ta tolerancija? Jei, tarkim, esi tolerantiškas, ar turi toks pat būti ir netolerantiškam žmogui? Dabar išėjo taip, kad mano atžvilgiu buvo parodyta didelė netolerancija – mano įsitikinimams, tradicinei šeimai ir jos vertybėms…
Priminkite savo motyvus, kodėl nusprendėte neleisti eksponuoti nuotraukų.
Pirmiausia, Lietuvos įstatymais gėjų santuokos nėra įteisintos. Kita vertus, tos nuotraukos yra labai paveikios, ypač kartu su jas lydinčiais tekstais. Man pasirodė, kad tai jau yra tam tikra propaganda, todėl negalėjau su tuo taikstytis, juolab kad parodos atidarymas buvo numatytas tokiu metu, kai į jį būtų susirinkę vaikai iš mokyklos, kuri yra sujungta su Parodų namais.
Manau, kad pasielgiau teisingai ir jeigu būtų vėl tokia situacija, pasielgčiau lygiai taip pat.
Kaip vertinate lygių galimybių kontrolierės sprendimą Jus įspėti?
Man jis pasirodė neįtikinamas ir per mažai argumentuotas. Tačiau nežadu kaip nors oficialiai į jį reaguoti, nes manau, kad ši diskusija jau nutolo nuo mano asmens ir išplaukė į platesnius vandenis.
Antra vertus, aš ir taip jaučiuosi savotiškai išteisinta Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir mane palaikančių žmonių. Pagaliau, net ir nesijaučiu kuo nors nusikaltusi.
Didžiausią įspūdį visoje šioje istorijoje man padarė būtent kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos raštas, kuriame labai tiksliai sudėlioti teisiniai aspektai. Aš visiškai su jais sutinku. Po šio rašto lyg ir nebereikia daugiau jokių papildomų argumentų. Dėkoju dvasininkams už tai.
Apie šią istorija jau beveik du mėnesius kalba visa šalis. O kas apie tai kalbama pačioje Juodkrantėje?
Nesu labai aktyvi bendruomenės narė ir daugiausiai su ja susiduriu tik per parodas. Bet kiek pasišneku su žmonėmis, dauguma jų mane palaiko.
O kokios reakcijos sulaukėte iš Neringos savivaldybės administracijos, kurios sudaryta komisija taip pat tyrė kilusio konflikto aplinkybes?
Gavau raštą, kuriuo buvau informuota, jog yra sugriežtinamos mano darbo sąlygos. Šiaip mano sutartyje buvo numatytas slenkantis grafikas ir ne visa darbo diena. Apskritai galerininko darbo pobūdis – ne sėdėjimas nuo devynių ryto iki šešių vakaro su valandos pietų pertrauka. O būtent tai dabar ir buvo pritaikyta mano atžvilgiu.
Beje, tokio sprendimo motyvas – esą tos parodos atsiradimas Neringoje yra mano darbo brokas. Tačiau aš kategoriškai su tuo nesutinku, nes aš kreipiausi ne į kokią nors „ultramodernių menų gimnaziją”, kuri neaišku kuo užsiima, o į Vilniaus dailės akademiją, su kuria bendradarbiaujame jau trejus metus ir tai turėjo būti jau ketvirtoji studentų darbų paroda, tad tiesiog neturėjau pagrindo nepasitikėti.
Nemanau, kad Savivaldybė iš piktos valios priėmė tokį sprendimą, paprasčiausiai jie gal nelabai supranta menotyrininko darbo specifikos. Kita vertus, tai šiek tiek nustebino. Juolab kad po šio įvykio buvo rekomenduota prie Parodų namų steigti meno taryba, kuri vertintų parodas. Be to, dabar turiu derinti parodų tematiką su Parodų namų vadovybe. Žodžiu, buvo apribotas mano darbas ir sugriežtinta jo kontrolė.