Poetas Marcelijus Martinaitis prisipažino nekreipdavęs dėmesio į gimtadienius, tačiau septyniasdešimtmečiui skirti renginiai privertė jį kaip raitelį atsigręžti atgal. Matyt, reikia pasižiūrėti, kas palikta, kas padaryta.
Nacionalinės premijos laureato Marcelijaus Martinaičio jubiliejus buvo paminėtas Rašytojų klube Vilniuje. Pristatyta ir naujausia kūrėjo knyga „Tylintys tekstai: Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971-2001”, išleista Rašytojų sąjungos leidyklos. Ketvirtadienį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Archaika ir modernybė: M.Martinaitis laikų sąvartose”. Pats jubiliatas su draugais po konferencijos juokavo: paskelbtas vertybe nebežino, kaip reikės balandžio 1-ąją (tą dieną poetas yra gimęs) vaikščioti ir katiną glostyti.
Pasak literatūrologo Valentino Sventicko, Martinaitis – nuolatinis mūsų poezijos naujinimas. Poetas suvokia save kaip agrarinės kultūros atstovą ir išgyvena jos baigtį. Jis sukūrė save kaip kaimiečio ir inteligento samplaiką, įtvirtino kūrybos autonomiją ir modernizavo kalbą. Martinaičio eilėraščiai primena sakmes, raudas, pasakas ir supina su dabarties pasauliu. Ir baladžių Kukutis atrastas bendraujant su folkloru, kai atvirai kalbėti buvo neįmanoma. Keisčiausia, kad baladės buvo suprastos ir kitose šalyse. Per Kukutį tarsi juokaujant atveriama amžinybės dimensija.
Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, Kukučio baladės – didžiausias intelektualinis nuotykis XX a. antros pusės lietuvių poezijoje