Pilietiniai karai dėl žemės

Lietuvoje vyksta atkaklūs mūšiai tarp gyventojų ir valdininkų ir jų niekas nesugeba nuslopinti

Prieš 15 metų paskelbus apie išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimą, prasidėjo masinis piliečių supriešinimas, kuris tęsiasi iki šiol. Kartais susirinkę net į artimiausio žmogaus laidotuves artimieji negali vienas į kitą pakelti akių, nes yra mirtinai susipykę, teismų slenksčius nuvaikščioję dėl nepasidalyto žemės gabalo, ežero ar sudūlėjusio tvarto liekanų.

Iš nuoskaudos gali karste apsiversti

Stasys Rudzevičius ir jo žmona Jadvyga Rudzevičienė Kauno apskrities buvusio Raudondvario valsčiaus Vijūkų kaime nuo 1932 metų valdė apie 20 ha žemės, gražiai ūkininkavo, turėjo samdomų darbininkų. Vėliau tarybų valdžia viską nacionalizavo, o atkūrus nepriklausomą Lietuvą atsirado net aštuoni šios žemės paveldėtojai. Laimė, kad visi tarpusavyje gražiai pasidalijo senelių turtą. O nelaimė slypėjo ten, kur jos nelaukta ir nesitikėta.

Pagal šeimos susitarimą, tėvų hektarai turėjo atitekti sūnums – Stasiui bei Vytautui Rudzevičiams ir dukrai Veronikai Kavoliūnienei. Todėl 1991 metais, kai tik buvo paskelbtas įstatymas apie išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimą, Užliedžių agrarinei tarnybai jie pristatė visus tuo metu reikalautus dokumentus. Pradžioje valdininkai žadėjo išpildyti turto paveldėtojų prašymus, bet vėliau pradėjo tik atsirašinėti ir net grasinti.

Ypač daug sveikatos ir laiko šiam reikalui paaukojo Veronika Kavoliūnienė. Turbūt Lietuvoje nebeliko tokios valdžios instancijos, į kurią nebūtų rašiusi atkaklioji Veronika – nuo šalies Prezidento, Seimo, Vyriausybės iki Kauno rajono ir Užliedžių seniūnijos žemėtvarkininkų, dokumentai buvo atsidūrę teisme, tirti skundų į vietą važiavo pulkai valdininkų. Pretendentų į žemę norai iki šiol iki galo taip ir liko nepatenkinti. Nepaisant to, kad 1994 metais Užliedžių agrarinė tarnyba šiems paveldėtojams žemę atmatavo, net riboženklius sukalė, bet naudotis vis tiek neleido.

Įstatymų ir nutarimų voratinkliuose

Pakaunėje jau senokai trūksta žemės, nes šimtus hektarų užliejo Kauno marios, į derlingus buvusių savininkų laukus sparčiai plėtėsi miestas, priemiesčiuose įsikūrė dvi žemės ūkio mokslo įstaigos, kurių reikmėms taip pat buvo atrėžta nemažai buvusios nuosavybės. Žinoma, tai nepateisina valdžios pareigūnų, kurie nevykdė pažadų, be to, vieniems pretendentams turtą sugrąžino kur kas geresnėmis sąlygomis, o kitiems ir visai nebeliko.

Bene didžiausią sumaištį sukėlė žemės reformos pradžioje beatodairiškai įtvirtinta asmeninio ūkio žemė, liaudyje įgavusi trihektarių vardą. Žemėtvarkos žemėlapiuose buvo sudarytos vadinamosios žaliosios zonos, kuriose vietos žmonėms šalia namų buvo išdalyti iki trijų ha žemės lopinėliai. V.Kavoliūnienė tvirtina, kad per tokią daugybę kovos metų žemėtvarkininkai savo nuožiūra, net nepasitarę su pretendentais, išparceliavo jų paveldimą turtą.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorė R.Stašelienė, viename iš daugybės atsakymų V.Kavoliūnienei pareiškė, kad jos paveldimoje žemėje, „nepažeidžiant nustatytos tvarkos”, asmeninis ūkis suteiktas aštuoniems piliečiams, kuriems išdalyta 7,83 hektaro. Likęs ginčytinas pretendentų plotas atsidūrė Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) žinioje. Žemė natūra negrąžintina, nes papuola į visuomenės reikmėms priskirtiną turtą.

Vieni sėjo, kiti suarė

Vartydamas penkiolikos metų susirašinėjimo su valdžios institucijomis bylą, surasi nemažai beviltiškų dokumentų. Štai Žemės savininkų taryba skelbė protestą Užliedžių agrarinės tarnybos vyr. matininkui-kontrolieriui V.Zasui. Dokumente tvirtinama, kad šis pareigūnas nesprendžia reikalų, vilkina, apsimeta, kad nežino padėties ir pan. Tačiau aukštesnės institucijos patvirtino, kad dirbama gerai, pagal įstatymus. Kitaip sakant, kritika kaip nuo žąsies vanduo. V.Kavoliūnienės skundą pernai atmetė ir Seimo kontrolierius Augustinas Normantas, pareiškęs, kad mokslo reikmėms paimtą žemę nesugrąžinti leidžia šalies Konstitucija.

Netekusi kantrybės susitvarkyti nuosavybės dokumentus, 2000 metais V.Kavoliūnienė tėvų žemėje savavališkai pasistatė metalinį vagonėlį, pradėjo tiesti prie jo kelią, pasisodino vaismedžių ir pradėjo dirbti gabalą žemės. Vyriausybėje net keletą metų buvo svarstoma, kiek palikti žemės LVA žinioje. Visą tą laiką mokslininkai turėjo teisę naudotis pretendentės žeme ir visaip ją gynė. Štai 2001 metais LVA Praktinio mokymo ir bandymų centro direktorius Saulius Makauskas raštu priekaištavo pensininkei, kad ji suarė 13-15 arų mokslo įstaigos žemės ir padarė 75 litų nuostolį, sujaukė sėjomainas ir pan. Nustatė terminą, iki kada pilietė privalo išlaisvinti LVA valdomą plotą. V.Kavoliūnienė „Kauno dienai” skundėsi, kad jos pasėtus žiemkenčius mokomojo ūkio atstovai pavasarį suarė, o vienas mechanizatorių ją gerokai apstumdė.

Pasiduoti neketina

Dėl savavališko žemės užgrobimo administracinio teisės pažeidimo bylą svarstė Kauno miesto apylinkės teismas, bet apsiribojo tik įspėjimu, nes atsakovė yra pensininkė, sunkiai serga ir neturtingai gyvena. Tačiau tūkstantinėmis baudomis ir pataisos darbais moteriai grasino Žemės tvarkymo departamento direktorė R.Stašelienė ir nurodė, kada V.Kavoliūnienė turi pasitraukti iš savo tėvų žemės. Tokių terminų buvo ne vienas. Bene paskutinį – iki 2006 metų kovo 15-osios – nustatė LVA vadovai, pabrėždami, kad šią žemę jie valdo panaudos teise, todėl pretendentės pastatai ir sodiniai, kaip trukdantys darbui, bus nugriauti ir išrauti.

V.Kavoliūnienė ir toliau nepasiduoda. Visai neseniai LVA rektoriui H.Žilinskui ji parašė: „… padarėte didžiulę moralinę žalą ir toliau grasinate užgrobti mūsų turtą. Ar Jūs galite auklėti ir mokyti jaunus Lietuvos Respublikos piliečius, pažeisdami net šalies Konstituciją?”

Kai kam vis kyla klausimas: ar verta tiek eikvoti pastangų, kartais net aukoti paskutinius sveikatos likučius, kovojant dėl turto? Atmetus moralinę skriaudą, kuri privalo būti gerbtina ir vertintina, tokiai veiklai yra stipri materialinė paskata. Versdama už žemę imti piniginę kompensaciją valstybė šiuo konkrečiu atveju už Užliedžių seniūnijos žemės hektarą savininkams siūlė po 1080 litų, kai tuo tarpu vieno aro (ne hektaro!) rinkos kaina jau senokai viršija 10000 litų. Rinkos ekspertai žemės kainos kritimo nenumato, greičiausiai bus atvirkščiai.

Valdininkai, taikydami nuolat keičiamus įstatymus, jau gerą dešimtmetį tyčiojasi ir ignoruoja teisėtus žmonių lūkesčius.