Patyčios mokykloje – ne problema?

Šeštokas Andrius, paklaustas, ar bendraklasiai iš jo tyčiojasi, susigūžė ir paprašė kalbėti tyliau – kad kiti vaikai negirdėtų. „Nemoku muštis, neturiu gražių drabužių, nes tėveliai neturtingi, todėl mane ir skriaudžia, vadina visokiais žodžiais, muša. Ar dėl to verkiu? Na, kartais… Auklėtojai esu apie tai sakęs, bet niekas nepasikeitė”, – pasakojo mokyklos uostamiesčio centre moksleivis.

Andrius – vienas iš daugybės Lietuvos vaikų, kurie mokyklose kasdien patiria patyčias, užgauliojimus, žeminimus ir netgi fizinį bendraamžių smurtą. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) atliktu tyrimu, Lietuva tarp 35-ių šalių užima pirmą poziciją pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių. Lietuvoje patyčias patiria apie 70 proc. moksleivių, tačiau mokyklos šio reiškinio, kuris, anot psichologų, žaloja augančią asmenybę, kol kas nepripažįsta kaip problemos.

Taip tvirtina Vilniaus „Vaikų linijos”, teikiančios telefonu nemokamą psichologinę pagalbą mažiesiems, vadovas psichologas Robertas Povilaitis. „Vaikų linija” turi tarnybą ir Klaipėdoje.

„Ir mokykloje, ir šeimoje problema sprendžiama tik tada, kai ji yra pripažįstama. Tačiau aš nesu tikras, kad mokyklose patyčios laikomis svarbia problema. Yra paplitusi nuostata, kad patyčios – normalus dalykas. Taip galvoja ir tėvai, ir mokyklų administracijos”, – sako R. Povilaitis.

Kalbėdamas apie patyčių pasekmes, psichologas sakė, kad jų poveikis yra sunkiai apibrėžiamas, bet vienareikšmiškai tik kenkiantis. Teigiama, kad patyčias patiriantys moksleiviai susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, o nedrausminami agresyvaus elgesio vaikai virsta smurtautojais.

„Neįmanoma įvertinti, kas labiau žalinga – žodinės ar fizinės patyčios. Mėlynę patepi vaistais ir ji mažiau skauda, gyja. O jei vaiką žemina, vadina debilu, jokios mėlynės nėra, bet jam vis tiek skauda. Ir tai ne sumušimas, kurį gali patepti vaistais”, – teigia R. Povilaitis, pridūręs, kad dar viena paplitusi nuomonė, esą patyčios vaiką grūdina, padeda jam tapti tvirtesniam, yra visiškai neteisinga.

Anot „Vaikų linijos” vadovo, pasaulyje yra sukurta daugybė priemonių, padedančių mažinti patyčių mastą. Jis minėjo labai veiksmingą ir jau daugelyje šalių patikrintą norvegų programą, sukuriančią mokykloje atmosferą, kurioje patyčios netoleruojamos.

„Tačiau nežinau Lietuvoje nė vienos mokyklos, kur ši programa būtų įdiegta”, – sako R. Povilaitis.

Dar 2004-aisiais kampaniją „Nustok tyčiotis” inicijavusi „Vaikų linija” norvegų programą netrukus ketina įgyvendinti vienoje sostinės mokykloje. Programa bus pradėta įgyvendinti iš karto po to, kai bus susumuoti tarnybos tyrimo apie patyčių mastą šioje ir dar vienoje mokykloje rezultatai.

Kodėl Lietuva, lyginant su kitomis valstybėmis, pirmauja pagal patyčių skaičių?

„Aiškaus atsakymo į šį klausimą nėra, tačiau akivaizdu, kad daug bėdų yra susiję su permainomis visuomenėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę labai padaugėjo smurto, savižudybių atvejų. Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos posovietinės šalys”, – samprotavo R. Povilaitis.

„Vienas paaiškinimų, kodėl vaikai žemina kitus, tyčiojasi, galėtų būti toks – jie patys jaučiasi nepakankamai vertinami ir mylimi. O pavadinę ką nors kvailiu pasijaučia protingesni, „kietesni”, – pridūrė „Vaikų linijos” vadovas.

Beje, R. Povilaitis kartu su kolege „Vaikų linijos” savanorių vadove Jurgita Valiukevičiūte parengė mokykloms patyčių prevencijos rekomendacijas. Knyga jau atiduota leidybai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Švietimas su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.