Pirmą kartą per trejus su puse darbo metų, kai stovėjo prie Kauno „Žalgirio” krepšinio komandos vairo, Antanas Sireika neištvėrė psichologinio spaudimo. Po pralaimėtų penkerių iš eilės Eurolygos „Top 16” rungtynių ir ypač po patirto pažeminimo per Baltijos ir Lietuvos krepšinio lygų pirmenybių rungtynes prieš Vilniaus „Lietuvos rytą” treneris nenorėjo ilgiau likti tarp kūjo ir priekalo ir atsistatydino kartu su asistentu Gintaru Krapiku.
Kaip pats A.Sireika dažnai mėgsta sakyti, šventa vieta tuščia nebūna: iškart po trenerių atsistatydinimo juos pakeitė buvęs „Žalgirio” legionierius latvis Ainaras Bagatskis, iki tol dirbęs Rygos „Barons/LU” klubo strategu, ir ilgametis „Žalgirio” dublerių ekipos treneris Rimantas Grigas. Jiedu jau vadovavo žalgiriečiams per paskutines, bet nieko nelemiančias šio sezono Eurolygos rungtynes Kaune su Jono Kazlausko treniruojama Graikijos Pirėjo miesto „Olympiakos” ekipa. „Žalgiris” vėl neišvengė triuškinamo pralaimėjimo – 72:99.
„Žinoma, kad su jauduliu stebėjau šias rungtynes. Darbas „Žalgiryje” buvo įdomus – vienas įsimintiniausių per mano beveik 29 metų karjerą. Tik gaila, kad tokia liūdna pabaiga, todėl negaliu jaustis smagiai”, – „Ekstrai” teigė A.Sireika, kuris tris pastaruosius sezonus su „Žalgiriu” triumfavo LKL čempionatuose ir tiek pat sykių išvedė šį klubą į Eurolygos „Top 16” varžybas.
– Jums prireikė tik pusantros paros, kad priimtumėte galutinį sprendimą. Kodėl žengėte tą žingsnį, nuo kurio susilaikėte po pralaimėjimo Pirėjuje „Olympiakos” klubui, nors tada sakėte, kad galite atsistatydinti iš „Žalgirio” trenerio pareigų, jei bus geriau komandai?
– Po pralaimėjimo „Lietuvos rytui” jaučiau labai didelį neigiamą aplinkos poveikį. Iš pradžių dar kiek svyravau, maniau, jog reikia ištempti sezoną, kad suspėsime atgaivinti „Žalgirį” iki reikiamo lygio prieš lemiamas SEB BBL ir LKL kovas.
Juk ir pernai buvo panaši situacija – komanda buvo patekusi į duobę, bet sezono pabaigoje vėl įgijo sportinę formą. Bet vėliau persigalvojau: juk neįmanoma dirbti, kai aplink toks psichologinis spaudimas. Jei nepasisektų ketvirtą kartą iš eilės tapti čempionais, būčiau visiškai sumurdytas purve. Per didelė rizika buvo delsti ir ko nors tikėtis. Intuityviai jaučiau, kad esu ir nelabai pageidaujamas: kai pasakiau klubo vadovams, kad išeinu, jie iškart sutiko. Pataikiau kaip pirštu į akį.
– Nesigailite?
– Jei krizės neįmanoma įveikti kitais būdais, treneris turi pirmasis pasitraukti. Tik keista, kad mane ištiko toks pat likimas kaip Algirdą Brazį, kurį pakeičiau 2002 metų pabaigoje. Buvau „Žalgirio” gelbėtojas, o dabar šis vaidmuo atiteko mano įpėdiniui. Toks yra sportas: pergalės kalvių – daug, o dėl nesėkmių visada kalčiausias treneris.
– Kaune jautėtės vienišas, ypač pastaruoju metu?
– Kai joji ant balto žirgo, minios gėlėmis tau kelią kloja. Kai nesiseka, visi nusisuka į šalį. Atrama lieka tik šeima ir artimiausi draugai.
– Gal jautėte ir „Žalgirio” klubo vadovų spaudimą?
– Jie nei varė manęs iš darbo, nei bandė atkalbėti. Su „Žalgirio” vadovais išsiskyrėme draugiškai, jie pažadėjo su manimi atsiskaityti finansiškai, kaip priklauso. Per tuos metus nesulaukiau priekaištų dėl darbo, tarp mūsų nebuvo perbėgęs juodas katinas. Tiesa, šiokia tokia įtampa atsirasdavo, kai komandą reikėdavo rengti naujam sezonui, o aš būdavau dar nebaigęs darbo su Lietuvos rinktine.
– Gal žinote, kokie motyvai lėmė jūsų įpėdinio pasirinkimą. Ar ne per didelė rizika juo skirti vos pusę metų treneriu dirbantį A.Bagatskį, kuris treniravo net ne patį stipriausią Latvijos klubą?
– Šiek tiek nustebino Ainaro drąsa ir ryžtas, nors pats jį pasiūlau į savo vietą, kaip vieną kandidatų. A.Bagatskis be proto myli krepšinį ir „Žalgirį”, sykį man net prasitarė, kad pėsčiomis galėtų ateiti iš Rygos, jei būtų pakviestas. Gal likimas jam bus palankus, gal viskas seksis. Juk pats žaidė „Žalgiryje”, gerai pažįsta šią virtuvę, amerikiečių mentalitetą. Niekas negimsta garsiu treneriu, pačiam reikia daug dirbti, bet tokios progos negalima praleisti.
Buvau maloniai nustebintas kolegos G.Krapiko poelgio. Kai jam pasiūliau dirbti vietoj savęs, Gintaras atsisakė. Jis teigė, kad dirbome kartu, todėl turime kartu ir pasitraukti. Ne veltui sakoma, kad draugą pažinsi nelaimėje.
– Ar jums nekyla įtarimo, kad su A.Bagatskiu „Žalgirio” vadovai vedė derybas jau anksčiau, jums net nežinant? Jums ne keista, kad tuo pat metu, kai atsistatydinote, Ainaras sutiko užimti trenerio postą?
– Tai – tik prielaida. Prieš dvejus metus buvo kilęs incidentas, neva man už nugaros buvo tariamasi su kitu treneriu (Brėmerhafeno „Eisbaren” klubo iš Vokietijos strategu Šarūnu Sakalausku, – red.), bet man dėl to galvos neskaudėjo. Nemėgstu spėlioti, ko nors įtarinėti. Kaip yra, taip yra. Mačiau kelissyk A.Bagatskį Kaune, kai jis jau dirbo Rygoje, tačiau negi pulsi žmogaus klausinėti, ko jis atvyko.
– „Mes esame vyrai, komanda, todėl privalome kiekvienose rungtynėse ginti „Žalgirio” garbę”, – mėgote sakyti. Kodėl reguliariajame Eurolygos sezone „Žalgiris”, demonstravęs kovingą žaidimą, vėliau prarado savo veidą?
– Sunkus sezonas išsunkė pagrindinius žaidėjus. Jiems reikėjo poilsio, bet jo nebuvo. Didelio pasirinkimo neturėjome, todėl kildavo problemų, jei kuris nors lyderių silpniau žaisdavo. Maža to, po sėkmingos sezono pradžios kai kuriems jauniems ar anksčiau gavusiems mažiau pasireikšti žaidėjams apsisuko galva. Jie manė, kad ir toliau mums taip seksis, tačiau stebuklų nebūna. Antrajame Eurolygos etape susidūrėme su dar kietesniais varžovais, kurie savo sudėtimi, finansinėmis galimybėmis yra objektyviai stipresni už „Žalgirį”. Vis dėlto visose rungtynėse turėjome kautis iš visų jėgų, degti pergalės troškimu, bet to nebuvo. Kiekvienas profesionalus krepšininkas turi daugiau laiko skirti savo žaidimo analizei, klaidoms, o ne vaikščioti aukštai iškėlęs galvą, kad vienose rungtynėse jam gerai sekėsi. Kai žaidėjai ims kritiškai vertinti savo žaidimą, tada bus stipri komanda. Manau, tai – viena priežasčių, kodėl „Žalgiriui” pastaruoju metu nesisekė.
– Ar tai sakydamas pirmiausia turite omenyje komandos legionierius?
– Nebūtinai.
– Pakalbėkime ir apie juos. Visi klubai renkasi tokius užsienio krepšininkus, kurie būtų visa galva aukštesni už vietinius, ne tiek ūgiu, kiek meistriškumu. Kvailai atrodyčiau paklausęs, ar buvote legionieriais patenkintas? Juk net Tanoka Beardas nežaidė taip kaip pernai, o buvusi NBA žvaigždė Kenny Andersonas atrodo tarsi krepšinio pradinukas.
– Jei „Žalgiris” turėtų maišus pinigų, pirktų tokius krepšininkus kaip Maskvos CSKA ar kiti pinigingi Eurolygos klubai. Mums teko pasikliauti tik atlikusiais nuo kitų ekipų žaidėjais ir jie nenudžiugino. Tanokai neturėjau priekaištų. Kai kas teigia, kad jį išmušė iš vėžių sezono pradžioje gauta trauma, tačiau jo kovingumu ir darbu buvau patenkintas. Nereikia norėti, kad vidurio puolėjas per kiekvienas rungtynes įmestų po 30 taškų, kai varžovai jį apspitę iš visų pusių.
Nežinau, kodėl K.Andersonui nepavyko įsilieti į „Žalgirio” gretas. Jis ir pats nerado atsakymo. Manėme, kad šiam gynėjui užteks mėnesio pasiekti gerą sportinę formą, net pakeitėme žaidimo stilių, kad jam būtų parankesnis. Tačiau viskas nuėjo veltui: NBA kovų užgrūdinta buvusi krepšinio žvaigždė taip nė sykio ir neblykstelėjo. Reggie Freemanas – universalus žaidėjas, tačiau jis – ne Mindaugas Timinskas ar Dainius Šalenga, kurie žaidžia Ispanijos klubuose. Amerikietis turi ir chroniškų sveikatos problemų: vis masažuoja skaudantį dilbį ir riešą, tačiau trauma trukdo rinkti taškus. Prastai sužaidė vienerias rungtynes, antras, krito į psichologinę duobę – ir nėra žaidėjo.
Larry Ayuso niekas nevarė iš „Žalgirio”. Pats paprašė, kad atleistume, įsitikinęs, kad netinka mūsų žaidimo stiliui. Keista, kad net Edas Cota negalėjo mums padėti, nors užpraeitą sezoną buvo vienas ekipos lyderių. Tačiau Sankt Peterburgo „Dinamo” klube praleistas sezonas Edą blogai paveikė: gal ten jis priprato mažiau treniruotis?
– Kodėl E.Cota paliko „Žalgirį”: ar supykęs ant jūsų ir pareiškęs, kad niekada nežais šioje komandoje, kol stovėsite prie jos vairo? Jis apkaltino jus, kad nesugebėjote susikalbėti angliškai ir nepritaikėte jo individualių savybių prie komandos žaidimo.
– Tai jo sąžinės reikalas. Aš nieko nauja nepasakysiu, ką anksčiau buvau pasakęs.
– Esate atviras ir savikritiškas treneris. Ar sutinkate su tais internautais, kurie teigė, kad jums buvo nelengva priversti gerai žaisti legionierius, nes nesugebate susikalbėti angliškai. Antra vertus, sunku uždegti komandą, kai treneris lemiamais rungtynių momentais ramiai sėdi ant suolelio ir tarsi pats susitaiko su pralaimėjimu.
– Internete neskaičiau nuomonių apie save – užteko aplinkos, kurią jaučiau kiekviename žingsnyje po pralaimėjimų. Anglų kalba tikrai nebuvo kliūtis man bendrauti su legionieriais. Gintaras Krapikas visus mano nurodymus tiksliai išvertė. Aš buvau ramus tik iš išorės, viduje užteko įniršio: ką duos lakstymas šalia aikštės ir rėkimas ant žaidėjų? Juk jie – profesionalai ir daugelį dalykų išmano ne blogiau nei treneris. Tačiau nenoriu teisintis. Neklystančių žmonių nėra ir aš neišvengiau klaidų.
„Žalgiris” turi nemažai perspektyvaus jaunimo, kuris ateityje gali tapti smogiamąja komandos jėga.
– Įpratęs dirbti beveik be poilsio, dabar nepateksite į krepšinio vakuumą?
– Girdėjau, kad taip atsitinka išėjusiems į pensiją žmonėms. Aš dar neskubu į ją, tačiau su tuo vakuumu ir man gali visko būti. Šiuo metu mano galvoje tik viena mintis: kaip greičiau atgauti moralines jėgas? Tačiau nėra garantijos, kad taip kalbėsiu po kelių savaičių. Gali būti, kad tie du mėnesiai atostogų, kol prasidės darbas su Lietuvos vyrų rinktine prieš pasaulio čempionatą Japonijoje, man gali būti per ilgi ir aš mirsiu iš nuobodulio.