Pasaulis jau metus gyvena be popiežiaus Jono Pauliaus II. Tiek katalikai, tiek pasaulis turėjo priprasti prie naujo popiežiaus būdo, santūraus bendravimo stiliaus, ramesnės jo gyvenimo tėkmės. Tačiau per šiuos metus Jono Pauliaus II asmenybė nenugrimzdo į užmarštį. Vatikane pradėta jo šventumo byla tarsi atsiliepė į per jo laidotuves šv.Petro aikštėje nuskambėjusį minios raginimą nedelsiant skelbti jį šventuoju. Kaip iš gausybės rago pasipylė liudijimai ir pasakojimai apie jį, cituoti Karolį Vojtylą, remtis jo pavyzdžiu tampa jei ne garbės, tai bent mados reikalu. Tad net po mirties jis lieka svarus ir pastebimas. Nieko nuostabaus, nes didžios asmenybės peržengia laiko ir erdvės ribas, istorijos ir atminties sąlygas.
Ribų peržengimas buvo išskirtinis jo bruožas. Istorija paliko žinias ne apie vieną popiežių, pagarsėjusį savo teologiniais veikalais, meno mecenavimu ar liaudies švietimu, tačiau sunku rasti tokį drąsų pontifiką. Sakau drąsų, nes peržvelgdami Jono Pauliaus II pontifikato istoriją šalia jo vardo dažnai galime atrasti žodį „pirmasis”. Stebina titulavimo pirmuoju įvairovė, nuo fakto, kad jis pirmasis popiežius iš Rytų Europos iki to, kad Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, pasiuntęs elektroninį laišką internetu ar išleidęs kompaktinę plokštelę. Jis pirmasis popiežius, turėjęs filosofijos daktaro laipsnį, parašęs bestselerį, poezijos knygą, susitikimuose su žmonėmis surinkdavęs milijonines auditorijas.
Jonas Paulius II, kaip ir kiti pirmeiviai, visais atžvilgiais buvo „nepatogus žmogus”. Jam įsikūrus Romoje, Vatikano kurijai teko smarkiai keisti įpročius, priprasti prie jo kelionių, kurias iš pradžių aukšti Vatikano pareigūnai, įpratę prie sėslaus gyvenimo būdo, tarpusavyje vadino „popiežiaus keistenybe”. Nepatogus jis buvo ir pasaulio galingiesiems, kuriems visomis progomis primindavo žmogiškosios gyvybės ir asmens vertę. Neveltui jo vengė diktatoriai, o Kinijos komunistinė valdžia tarp savo pagrindinių priešų po „amerikietiškojo imperializmo” antruoju numeriu įrašė Joną Paulių II. Neveltui pats raudonosios imperijos vadovas Leonidas Brežnevas davė nurodymą jį nužudyti. Jono Pauliaus II drąsa, jo nepatogumas pasireiškė ir tuo, kad šiais visuotinio gražaus kūno eksponavimo laikais buvo viešai demonstruojamas jo senas, ligotas ir kenčiantis kūnas. Mes galėjome įsitikinti, kad tai priklauso žmogaus egzistencijos tikrovei ir kad esant net tokiai situacijai įmanoma likti oriu, byloti bei spinduliuoti.
Jono Pauliaus II mirties metinės skatina pažvelgti į jo lietuviškus pėdsakus. Gal vertėtų iškelti klausimą, kiek esame atviri ir artimi šios iškilios asmenybės, aplankiusios ir Lietuvą, pasauliui? Taip ir liko neišgirstas Gintaro Beresnevičiaus raginimas lietuviškai išleisti Jono Pauliaus II raštų rinktinę. Tomis gedulo ir susikaupimo dienomis iš nacionalinio transliuotojo eterio liejosi gražios politikų ir intelektualų kalbos apie Joną Paulių II, tačiau žvelgdami į mūsų realijas galime pasakyti, kad viskas ir liko tik deklaracijų lygmenyje.
Jono Pauliaus II pasaulio nereikia toli ieškoti. Pakanka pasigilinti į jo kalbas, pasakytas per vizitą Lietuvoje. Savo kalboje intelektualams Šv.Jonų bažnyčioje jis sakė: „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių”. Jeigu bent šią eilutę įsisąmonintume, tikrai įamžintume „globaliojo Tėvo” atminimą.