Žemaitijos centre įkurta baltų tikėjimo šventovė, pavadinta Ožnugario romuva
Antrąją Rasų dieną į Upynos vingio apjuostą vietą netoli Skaudvilės susirinko nemenkas baltų tikėjimo išpažinėjų ir jam tiesiog prijaučiančių smalsuolių būrys.
Nereikėjo stebėtis niekuo – nei iš krepšio kyšančiomis virgulėmis, nei po drobiniais marškiniais slepiamomis moderniomis tatuiruotėmis. Prabangus automobilis stovėjo kaimo pievoje, per kupstus atriedėjo namelis nakvynei. Savo akimis negalėjo patikėti tikrų tikriausią baravyką radęs vyriškis, o šalia iš vaistažolių bei žaliuojančių medžio šakų buvo rišama šluota.
Ne sau, o žmonėms
„Atleisk, kleveli, dabar taip reikia”, – murmėjo moteris, lyg juokais, lyg rimtai pasivadinusi ragana. Prapliupus lietui, ji ramino, kad tas tuojau pasibaigsiąs. Ir išties, kol įsidegė nuo lietaus pridengtame Perkūno aukure kuriama ugnis, vėl nušvito saulutė.
Tądien buvo pašvenčiamos pirmosios trys Ožnugario romuvos struktūros – Darnos, Perkūno ir Išminties. Iš viso šventovei po atviru dangumi jos sumanytojas Kęstutis Juškys numatęs skirti apie 7-8 hektarus savo protėvių žemės lankų, pakrančių ir kalvų.
Baltų žyniai žinojo gamtos energetikos paslaptis, senųjų šventyklų liekanų aptinkama visoje Europoje. Lenkijos miške surastos yra paskelbtos muziejaus nuosavybe, senųjų šventyklų liekanų galima rasti Gotlando saloje ir Latvijoje.
„Lietuvoje jos buvo kruopščiausiai išnaikintos. Didžiuliai akmenys sprogdinti ir malti, kol gauta skalda keliams tiesti. Jaunystėje esu prie to prisidėjęs, todėl dabar noriu savo kaltę išpirkti. Kelis dešimtmečius domėjausi senojo tikėjimo paslaptimis ir dabar ta informacija pasinaudojau. Man nėra žinoma, kad kas nors šiais laikais imtųsi įkurti romuvą, atkurti nebebuvo ką”, – sako K.Juškys, tapęs ir naujosios romuvos žyniu. Jis ne kartą kartojo, kad nuo šiol ši vieta bus atvira visiems, joje galės lankytis visi, ieškantys savo problemų sprendimo, nes skirtingose aikštelėse bus galima stiprinti savo kūną, dvasią ir energetiką. Romuvos kūrėjas sakė kūręs ją ne sau, o žmonėms. Jo turima informacija ir iš protėvių paveldėta unikali vieta jam suteikė galimybių sujungti tai žmonių naudai.
Unikali vieta
Kęstučio Juškio teigimu, vietovė idealiai tinkama šventyklai. Upyna toje vietoje daro kilpą, orientuotą Pietų šiaurės kryptimi, o jos vanduo nuo seno buvo naudojamas negaliomis gydyti ir ūpui kelti. Upės slėnyje ir apie jį, matuojant virgulėmis, aptikta energetinių anomalijų zona. Statyti tokioje vietoje būstą ir jame gyventi – negerai, bet naudoti gydymo tikslais – efektyvu.
„Pagal „Eurobridge” tarptautinį geoseisminių tyrinėjimų projektą atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad aplinkinių upių slėniai yra susiformavę virš žemės plutos lūžių. Šiose vietose užfiksuota žemės traukos jėgų ir magnetizmo anomalijų. Slėnis tarp šių dviejų ąžuolų per audrą tampa tikru žaibų lauku. O ir ąžuolas yra legendinis”, – pasakoja Kęstutis. Jis sako, kad senovės alkos ir romuvos buvo kuriamos upių kilpose, ant skardingų kalnų, prie galingų ąžuolų, energetiškai aktyviose vietose. Šiuo atveju buvo viskas iškart, todėl vieta šventovei kurti pasirodė ideali. Tad ir nutarė sukurti ją kaip savotišką eksperimentinį modelį.
Akmens laukas
Manoma, kad akmenys yra ypatingi objektai – tai ryšio su Kosmosu kanalas. Todėl jie neatsitiktinai buvo naudojami šventykloms. Dar geriau, jei akmens sūkurinis laukas liesdavosi su ąžuolo aura, tada susikurdavo kanalas visatos informacijai.
„Baltų žyniui tereikėdavo susikurti atitinkamos formos lazdą-anteną ir jis galėjo pamėginti nuskaityti tą informaciją. Kristaus amžininkas P.K.Tacitas rašė, kad jo tėvynainiai išminčiai bendravimo su Kūrėju mokėsi iš Baltų žynių”, – didžiuojasi Kęstutis.
Jis sako, aptikęs istoriko T.Narbuto užrašytą Zapyškio kunigo pasakojimą, kad dar XVIII amžiaus pabaigoje jis matęs, kaip prie Upynos upės iš apylinkių susirinkdavo moterys švęsti Rasų šventės. „Rasos – tai gamtos orgazmas, didžiausio žydėjimo metas, kuriam pasibaigus užsimezga vaisiai. Saulė per Rasas tarsi stovi vietoje, diena nei ilgėja, nei trumpėja. Jos prasideda birželio 17-ąją ir baigiasi 24-ąją”, – paaiškina savo sukurtos Ožnugario romuvos žyniu tapęs žmogus.
Ožnugario vardą ši vietovė gavo dėl to, kad prie paprastų Rasas švenčiančių moteriškių prisijungdavo ir raganos. Jos sulėkdavo iš visos Lietuvos. Iš Žemaitijos – ant šluotų, iš Aukštaitijos – ant kastuvų, o iš Suvalkijos – nuodėgulius įsispaudę į šakumą. Raganų ragana atjodavo ant skriejančio ožio. Raganos susikurdavo laužą, dainuodavo ir šokdavo apie jį, pašventindavo Upynos vandenį ir jame maudydavosi. Paskui visus metus upės vanduo turėdavęs gydomųjų galių.
Daiva Valevičienė