Kartais jis vadinamas viešuosius ir privačiuosius interesus supainiojusio Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho dešiniąja ranka. Tačiau šie didžiausios parlamentinės partijos lyderiai – du skirtingi žmonės. Vienas arogantiškas, šiek tiek įžūlokas ir, be abejonės, tikras „šoumenas”, kitas – ramus, taktiškas ir pasveriantis kiekvieną žodį. „Gal dėl to ant manęs lašinasi kas tik nori”, – vesdamas į erdvų savo kabinetą pirmuosiuose Seimo rūmuose, ironiškai šypsojosi Darbo partijos ir Seimo vicepirmininkas.
– Kaip pavadintumėte dabartinę situaciją Darbo partijoje ir apskritai valdančiojoje koalicijoje – tiesiog krize ar gilia krize?
– Dabartinių įvykių nevadinčiau jokia krize. Dėsningai ėjome į tokią situaciją. Su kiekviena kadencija parlamentarai vis mažiau laiko skiria savo rinkimų programų vykdymui, o rūpinasi tik tuo, kaip save pateikti. Visa tai pavirto tuo, ką šiandien turime, – nuolatiniais skandalais. Pastarųjų metų tendencijos rodė, kad einama prie tokios ribos, kai viską užgožia skandalai, atrodo, kad Seimo nariai daugiau nieko neveikia.
– Sakote, kad dar lieka laiko vykdyti rinkėjams duotus pažadus?
– Viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Bent jau taip teigia tie, kurie Seime dirbo ir ankstesnes kadencijas. Neretai pasikalbu ir su kolegomis, kadangi mane stebino kai kurie sprendimų priėmimo būdai, kiti procesai. Jei nori ką nors paspartinti ar Seimo darbą padaryti efektyvesnį, išgirsti atsakymą, kad to padaryti neįmanoma. Taip yra penkiolika metų, taip turi ir likti.
– Ką konkrečiai Seimo darbe siekėte pakeisti?
– Man nepatinka, kaip formuojamos mūsų veiklos programos, kiek jos yra aiškios žmonėms, rinkėjams. Kai kuriuos klausimus, kurie, mano supratimu, reikalauja gerokai didesnio dėmesio ir pastangų, Seime svarstome paviršutiniškai. Džiaugiuosi vienu: kol kas nematau, jog priėmėme vieną ar kitą įstatymą, kuris būtų nupirktas ir panašiai.
– Sunkiai tikėtina, kad Seimas nepriėmė nė vieno tam tikroms interesų grupėms naudingo įstatymo?
– Kai kyla nors menkiausias įtarimas, prašome, kad atitinkamos institucijos pateiktų išvadas, ar yra kokių nors korupcijos požymių. Jei atitinkamos institucijos pateikia neigiamas išvadas, paprasčiausiai tokių įstatymų nesvarstome.
– Panašu, kad Jūsų partijos pirmininkas nebuvo toks principingas ir nevengė naudotis tarnybine padėtimi, stengdamasis susitvarkyti ir savo verslo reikalus?
– Dėl jam mestų kaltinimų niekas neturi jokių įrodymų. Jeigu juos kas nors parodytų, galėtume apie tai kalbėti.
– Tačiau yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) išvada, kurioje pripažįstama, jog Viktoras Uspaskichas supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus.
– Kaip reaguotumėte į tai, jei atvirai pasakyčiau, kad VTEK išvadą išgirdau likus savaitei iki jos paskelbimo. Apie ją labai plačiai kalbėjo ir beveik tokiomis pačiomis frazėmis.
– Kas konkrečiai?
– Daugelis manęs klausė, ar jau girdėjau, kokia bus komisijos išvada. Noriu pasakyti, kad išvadą buvo galima prognozuoti. Pagal tuos dokumentus, kuriuos visi matėme, esu įsitikinęs, kad pagrindo teigti, jog buvo supainioti viešieji ir privatūs interesai, nėra.
– Jau du kartus šio pokalbio metu netiesiogiai pripažinote, kad Darbo partija neturi didelės įtakos Seime ir apskritai valstybėje.
– Iš tiesų Darbo partijos įtaka valstybėje yra ne pagal problemų mastus. Turime per menkas galimybes spręsti daugelį problemų ir keisti situaciją, kurioje esame atsidūrę. Bet norėčiau smulkiau pakalbėti apie „Krekenavos agrofirmą”. Kur yra problema? Po to, kai Maskvoje įvyko Chodorkovskio teismo procesas, kalbėjausi su daugeliu verslininkų. Kėdainių „Lifosos” savininkai – Rusijos bendrovė. Jų tikinimais, dabar daugelis Rusijos verslininkų stengiasi viską daryti skaidriai. Kiek žinau, Maskvoje yra proteguojama „Eksimeta”, kurios savininkai susiję su ne visai padoriais Rusijos verslininkais. Tačiau dabar aiškėja, kad „Eksimeta” dėl tam tikrų priežasčių negalės realizuoti savo sumanymų, o Viktoras Uspaskichas yra aktyvus versle ir stengiasi visus klausimus spręsti labai greitai. Kai pamatė, kad projektas Maskvoje stagnuoja, ir ėmėsi spręsti šią problemą.
– Bet taip pat ir ėmė proteguoti savo įmonę.
– Ką jam reikėjo daryti tokioje situacijoje, jei į Ūkio ministeriją kreipėsi „Krekenavos agrofirma” ir prašė padėti įgyvendinti tą projektą?
– Kokią matote partijos ateitį pastarųjų savaičių skandalų kontekste, juk Darbo partija visuomenės akyse iš esmės yra vieno žmogaus, kuris susikompromitavo, partija.
– Kaip galite pagrįsti šį teiginį, juk nesate matęs, kaip buvo kuriama partija. Jūs žinote tik įvaizdį. Kur yra problema? Pirmiausia, kad partijos įvaizdis labai skiriasi nuo realybės.
– Bet tą įvaizdį patys ir kūrėte?
– Nė nebandau to neigti. Toje situacijoje partijos lyderis turėjo galimybių patraukti rinkėjus, kiti tokių galimybių neturėjo, nedalyvavo kuriant įvaizdį tačiau sudarant partijos programą dalyvavo daugybė žmonių. Rinkimai praėjo, ir tie žmonės, kurie jau spėjo susipažinti ir su kitais partijos nariais, nebeteigia, kad tai yra vieno žmogaus partija. Suprato, kad buvo susiformavę klaidingą įspūdį ir nuomonę.
– Ar gerai supratau, kad, susikompromitavus pirmininkui, iš esmės keičiasi Darbo partijos viešųjų ryšių strategija – bandote formuoti nebe vieno, o daugelio lygiaverčių lyderių partijos įvaizdį?
– Ne viešieji ryšiai yra pagrindiniai ir ne tik jie sudaro partijos strategiją. Tai tik sudedamoji dalis.
– Ar teko su partijos pirmininku kalbėti, ką jis veikė gerokai užsitęsusios komandiruotės Rusijoje metu? Gal klausėte, kodėl į Sankt Peterburgą skrido per Maskvą?
– Kai daugelis jūsų galvoja, kad Darbo partija – vieno žmogaus partija, tai, ko gero, manote, kad mūsų partijos veikla sukasi aplinkui tą žmogų, aiškinamės, kur jis važiuoja, ką daro? Gal jūs nepatikėsite, bet turiu tiek darbo, kad dirbdamas po dvylika ir daugiau valandų neturiu net kada galvos pakelti. O laikraščiuose keliamoms versijoms net neturiu laiko, santraukėlę akimis permetu, vienas pasijuokiu, ir einu toliau dirbti.
– Gal ir nuoširdžiai tikite, kad partijos pirmininkas baigė Plechanovo akademiją?
– Neturiu pagrindo netikėti. Prezidiumo posėdyje kalbėjome, kokį pagrindą turi žiniasklaidoje eskaluojama informacija dėl jo išsilavinimo. Jis pateikė pažymas ir patikinimus, kad – viskas tvarkoje. Tuo metu, kai jis studijavo, akademijos dekanai iš studijų darė savo privatų verslą ir dėl to kilo tokia sumaištis.
– Ar partijos pirmininko griežtai paprašėte, kad dėtų ant stalo visus įrodymus ir šiame skandale būtų padėtas taškas?
– Ką reiškia griežtai? Tai ne mokinių ir mokytojų, o kolegų bendravimas. Nesvarbu, ar klausi griežtu, ar įprastu tonu, vis tiek partijos pirmininkas privalės atsakyti. Aišku, šioje situacijoje nėra viskas aišku, nes dokumentų, kurie išspręstų šią problemą, Darbo partijos pirmininkas nepateikė. Anksčiau man nebuvo kilusi mintis paklausti, ką jis baigė. Pirmą kartą apie tokią problemą sužinojau iš spaudos. Tačiau esmė ne pats išsilavinimas, o tai, kad jo kalbos galbūt neatitiko veiksmų.
– Jei pasitvirtintų tokie faktai, ar V.Uspaskichas galėtų toliau vadovauti partijai?
– Visą laiką deklaravome, kad mūsų žodžiai ir darbai neturi skirtis. Šiuo principu ir toliau vadovausimės.
– Vadinasi, negalės?
– Taip.
– Kalbant apie Jūsų asmeninius santykius, ar galite V.Uspaskichą vadinti draugu?
– Mūsų santykiai visuomet buvo draugiški, kolegiški. Anksčiau ir gimtadienius kartu švęsdavome, tačiau pastaruoju metu tam nebelieka laiko. Tiesa, per didžiausias šventes susitinkame, bet ne dažniau nei kartą du per metus.
– Esate patenkintas dabartine savo situacija, turima įtaka?
– Nepaveikė nei Prezidento nenoras manęs matyti ministro poste. Jis tik patvirtino, kad nepriklausomi žmonės nelabai pas mus pageidaujami. Dabartinis darbas – visiškai naujas. Ankstesniajame darbe įstatyminiams aktams skirdavau dėmesio, tačiau tai užimdavo vos kelias valandas per dvi savaites. Dabar tai mano gyvenimo kasdienybė ir, be jokios abejonės, toks gyvenimo būdo pasikeitimas manęs nedžiugina. Tačiau esu pareigingas ir stengiuosi vykdyti tas pareigas, kurios man ir yra patikėtos. Tikiuosi, kad savo darbą atliksiu gerai.
– Nebuvote pareiškęs noro tapti naujuoju ūkio ministru?
– Minėjau, kad niekada gyvenime neisiu ten, kur manęs nepageidauja.
– Vis dėlto kuriame poste geriau jautėtės – Seimo vicepirmininko ar mero?
– Kėdainiuose galėjau siekti konkrečių tikslų, suprantamų ir priimtinų visiems kėdainiečiams. Be abejonės, tas darbas buvo malonesnis.
– Dažnai grįžtate į miestą, kuriam vadovavote keliolika metų?
– Taip, ten gyvena mano žmona, šiemet vidurinę mokyklą baigęs sūnus. Šeimą sukūrusi dukra, todėl parvažiuoju kiekvieną savaitę.
– Sūnus neketina tapti politiku?
– Galvoja apie politologiją, pastaraisiais metais ši sritis jam tapo artima, nors aš tam nelabai pritariu. Anksčiau turėjo kitokių planų.
– Nenorite, kad vertintų Jūsų darbą?
– Tų vertintojų galėtų būti kuo daugiau, tačiau svarbiausia, kad jie būtų objektyvūs. O būtent to labiausiai ir pasigendu.
– Jūsų politiniai oponentai yra pastebėję, kad sugebate išvengti smūgių?
– Veiksmas lygus atoveiksmiui. Norint, kad smūgis būtų stiprus, reikia tam tikro išmanymo, kada smūgiuoti. Be to, niekada nieko blogo nedariau, visus veiksmus stengiuosi iš anksto pasverti, todėl nematau silpnų vietų, kurias paspaudus, būtų galima mane pažeisti.
– Kokios savybės, Jūsų manymu, svarbiausios šiuolaikiniam politikui?
– Kiekvienas politikas turi būti „šoumenu”. Tuomet greitai susiformuoja įvaizdis ir pasiekiama rezultatų. Kalbant iš esmės, kiekvienas politikas turėtų sugebėti analizuoti ir priimti sprendimus. Politikas privalo išgirsti įvairias nuomones, jas apibendrinti, rasti bendrą vardiklį problemų sprendimui. Be to, reikia sugebėti sprendimų priėmimui pasitelkti ir kitus žmones.
– Turite „šoumeno” savybių?
– Ne, todėl ir įvaizdis prastas, – juokiasi.
– Ko gero, nesate pratęs gyventi vienas?
– Seimo viešbutyje kartu su manimi gyvena duktė, tikiuosi, kad ir sūnus atvyks, tačiau ir pačiam nekildavo jokių problemų dėl maisto gamybos ar panašių dalykų. Pusryčiams nusiperku košės, kuri per kelias minutes išverda, niekada iš maisto nedariau kulto.
– Gal, kaip ir partijos pirmininkas, darbe esate pasistatęs treniruoklį?
– To nereikia, gyvenu arti Vingio parko, turiu galimybę kiekvieną rytą pasportuoti. Tačiau geriausiai pailsiu, kai laisvadieniais randu galimybę pažvejoti, pamedžioti, padirbėti sode. Aplink sodą yra didelis parkas, todėl darbų netrūksta. Mano dideliam džiaugsmui, dabar sūnus prisiima daugiau pareigų. Žinoma, daug dirba ir žmona. Jos hobis – gėlynai, darželiai. Pačius didžiausius darbus, žinoma, man tenka nudirbti.
– Beje, o Jūsų šautuvų kolekcija – didelė?
– Turiu vos du šautuvus, tačiau medžioklių metu paprastai mažiau šaudau, daugiau bendrauju. Teko ir su premjeru pamedžioti. Svarbių reikalų dabar medžioklėse niekas nebetvarko, anksčiau to tikrai pasitaikydavo.
– Ar būdamas dvidešimties galvojote tapsiąs politiku?
– Turėjau mėgstamą darbą, neblogai sekėsi. Sunkiomis akimirkomis pagalvoju, koks velnias į tą politiką mane nešė. Buvau inžinierius statybininkas, pakankamai sparčiai dariau karjerą, patekau į Kėdainių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojus. Galėjau ir toliau dirbti šį darbą.
– O kokiomis aplinkybėmis susipažinote su V.Uspaskichu?
– Pirmą kartą susitikome 1987 metais gamtinio dujotiekio statybų aikštelėje. Turėjome įpareigojimus Kėdainiuose apgyvendinti visus dujotiekį tiesusius žmones, tuomet ir susitikome.
– Ir dabar esate patenkintas viskuo, ką turite?
– Kada žmogus gali būti patenkintas? Jei atvirai, nelabai turiu kada apie tai galvoti. Tačiau žmona nėra patenkinta, vadinasi, ir aš neturėčiau būti labai laimingas.
– Gal trūksta atostogų?
– Būtų gerai savaitę dvi prie jūros praleisti. Mūsų atostogos – paprastai tradicinės. Kai praeina krizė (pirmosiomis dienomis būna labai sunku, guli ir niekaip nesupranti, ką čia veiki ir dėl ko), prie jūros galiu išbūti ir kelias savaites. Taip pat mėgstu keliauti. Kadangi gyvename vienkiemyje, praktiškai kurortinėmis sąlygomis, ūkio darbai ir yra geriausias poilsis.
Remigijus Jurgelaitis