Paradoksas: švietimo strategai prižiūri, kad mokinių tvarkaraščiai nebūtų perkrauti, bet ugdymo programos turinys ne lengvėja, o darosi vis sudėtingesnis.
Kaip norėtųsi, kad vaikai žinias įgytų mokyklos suoluose, o ne namuose, dirbdami su samdomais mokytojais. Dar norėtųsi suteikti vaikams galimybę džiaugtis vaikyste ir kad į mokyklą eitų su malonumu.
Nekenčia matematikos
Kartą dvi savaites teko pavaduoti matematikos mokytoją.
Išsiaiškinau, kad vaikai arba nekenčia šio dalyko, arba bijo. Galvojau, kad sugebėsiu sudominti juos šiuo konkrečiu, bet įdomiu dalyku. Ir, manau, kad man beveik pavyko, tik labai nuo programos atsilikome.
Vargšai vaikai nuo mano eksperimento nukentėjo, nes su kita mokytoja jiems teko įtemptai dirbti, kad pasivytų programos nurodymus.
Jei nori įdomiai ir praktiškai pateikti naują temą, tam turi skirti mažiausiai 3 akademines valandas. O jeigu mokiniai nėra labai gabūs tiksliesiems mokslams, tai turi sugaišti dar daugiau laiko, kad jie suprastų temą.
Kodėl mokytojai turi susidurti su šia dilema: ar geriau vadovautis programoje numatyta medžiaga ir palikti pusę klasės nesupratus temos, ar praleisti kai ką, bet skirti daugiau laiko pagrindiniams dalykams aiškinti bei pateikti tas temas praktiškai ir įdomiai?
Jei – taip, ar mokytojas yra kompetentingas atskirti, kas svarbiau?
Ką daryti, kad gyvenimas būtų įdomus, o ne apsunkintas „nesuprantama” informacija? O gal Švietimo ir mokslo ministerijos specialistai mano, kad gyvenimas neturi būti be sunkumų bei stresų? Tuomet nenuostabu, kad mes taip retai šypsomės gatvėje.
Dūkdami protestuoja
Taip norisi sudaryti sąlygas vaikams pamilti mokyklą.
Argi mes nenusižengiame įstatymui, kuris draudžia vaikams dirbti ilgiau nei 6 valandas per parą? O kiek valandų dirba mūsų vaikai? Nuo 8 iki 14 valandos (geriausiu atveju, kalbant apie VI klasės ir vyresnius vaikus) jie mokosi mokykloje. O kiek laiko jie dar sugaišta darydami namų darbus?
Nenuostabu, kad vaikai išsisukinėja nuo namų darbų naštos.
Ministerija bando apriboti namų darbų kiekį bei pamokoms skirtas valandas. Tačiau turi būti pakeista visa sistema iš esmės.
Ar tikrai mes mokome vaikus tų dalykų, kurių jiems prireiks ateityje?
O gal tik norima pasipuikuoti keliais gabiais vaikais, kurių galvos sutalpina viską, ir nervų sistema nepašlyja? Kas atkreips dėmesį į nuolat augantį vaikų skaičių psichiatrijos ligoninėse? Ar nebus kalti nepakeliamas krūvis ir vaikų vertinimas pagal vieną skalę?
Įeini į klasę ir nesupranti, kodėl vaikai tokie irzlūs ir nesukaupiantys dėmesio. Tiek daug mokinių suserga apatija ir nebenori nieko. Jiems viskas pasidaro nebeįdomu, nes jų nervų sistema nebeišlaiko siūlomos informacijos. Manau, kad „dūkimas” bei „išsidirbinėjimas” – tai vaikų bandymas protestuoti prieš jų teisių pažeidimą. Jie juk turi teisę smagiai leisti didžiąją dalį savo laiko, o ne nuobodžiai krauti nepraktišką informaciją į savo galvas.
Esame suklaidinti
Yra ir kita dalis vaikų, kurie sėdi mokykloje prie vadovėlių bei sąsiuvinių, po to grįžta namo ir daro tą patį iki pat vėlaus vakaro. Pastarasis variantas, manau, dar pavojingesnis nei kiti. Vaikai praranda bendravimo įgūdžius, vaikystę.
Mano manymu, mes esame labai suklaidinti: prikimštos žinių galvos neatneš vaikui sėkmės bei laimės. XXI amžiuje labai svarbu mokėti mąstyti, bendrauti, bendradarbiauti. Susidaro įspūdis, kad mūsų švietimo sistema bando vaikus padaryti neklystančiais ,,žiniukais”. Kuo toliau, tuo informacijos bus daugiau. Mūsų tikslas turėtų būti išmokyti vaiką susirasti informaciją ir pasinaudoti ja.
Laikai keičiasi, darbo sąlygos keičiasi, o mokymosi sąlygos – vis tos pačios. Mes neišmokome vaikų tų dalykų, kurių jiems prireiks gyvenime, bet apkrauname juos tuo, ką patys vargiai pritaikytume praktiškai.
Manyčiau, kad Švietimo ir mokslo ministerija turėtų sumažinti programos turinį iki minimumo. Tuomet mokyklos galėtų lengviau siūlyti įvairius mokymosi metodus.
O dabar mokytojai yra prislėgti programos turinio dydžio. Jie skuba išdėstyti visą medžiagą ir nespėja. Gal kai kurie spėja mokyti, bet nespėja leisti vaikams išmokti patiems, naudojant tai praktikoje bei eksperimentuojant su naujai įgyta informacija.
Vaikystė nepasikartos
Kaip dažnai tenka išgirsti, jog vaikai, truputį paragavę mokslų užsienyje, labai nenoriai grįžta į mūsų mokymosi sistemą.
Nuobodus informacijos pateikimas vargina. O informacijos atkūrimo įvertinimas sukelia vaikams didžiulį stresą.
Užsieniečiai, baigę įprastas vidurines mokyklas, nežino, ką reiškia sinusai ir kosinusai, bet kai su jais bendrauji, atrodo, kad jie yra brandesni už daugelį lietuvių. O mes vaikus bandome padaryti „profesoriais”.
Viena mano pažįstama devintokė Gintė, neseniai išvykusi mokytis į JAV, man rašė: „O dėl Amerikos ir Lietuvos mokymosi skirtumų galiu pasakyti, kad Lietuvoje mokaisi daug, sunkiai, bet neįdomiai, todėl viską greit pamiršti. Amerikoje mokaisi daug, lengvai, o kartais net labai lengvai, bet įdomiai, todėl daugiau viską atsimeni ir išmoksti. Kiti sako, kad čia, Amerikoje, kol eini į vidurinę mokyklą, tai mokaisi lengvai (atseit vaikyste leidžia džiaugtis), bet kai reikia eiti į koledžą, tai sakė, kad čia sunkiau nei kur kitur Europoje, nes jau užaugome”.
Neapkraukime vaikų, leiskime jiems pasidžiaugti vaikyste. Juk vaikystė niekada nepasikartos. Padėkime vaikams vėl pamilti mokslą ir mokyklą.
Vienas iš žmonių poreikių yra sužinoti ką nors įdomaus. Vaikai turi tą poreikį, bet apkrauta mokyklos programa prislopino troškimą mokytis.