Lietuvos klerkus jau reikia gydyti nuo priklausomybės privilegijoms.
Anksčiau viršininkai valdiškomis mašinomis važinėjo į pirtis, žvejybą, medžioklę. Nuveždavo uošvę pas daktarą. Kartais – žmoną į kirpyklą.
Visi su tuo apsiprato.
Triukšmas kildavo tada, kai koks nors vos blaivus klerkas rinkimų naktį apkuldavo valdišką automobilį, susikrimtęs dėl partijos pralaimėjimo.
Pakliūti buvo negražu, tačiau visi dėl valdiško transporto prisigaudė nuodėmių.
Niekas į šią nuodėmę rimtai nežiūrėjo. Juokėsi, kai prokuroras po tarnybinio tyrimo turėjo sumokėti litą ar du už tai, kad į koncertą jį su žmona nuvežė policininkai.
Lūžis įvyko po to, kai sveikatos apsaugos ministrui Žilvinui Padaigai buvo leista kasdien valdiška mašina riedėti iš namų Kaune į darbą Vilniuje.
Etikos sargai manė, kad taip apgins privilegiją naudotis valdiškais automobiliais lyg priedu prie algos.
Tačiau kortas sumaišė buvęs Lietuvos turto likučių valdytojas Povilas Milašauskas, su valdiška mašina išsiruošęs ne šiaip sau į medžioklę, o brakonieriauti.
Kai Premjeras Algirdas Brazauskas iš karto P.Milašausko iš darbo neatleido, klerkai dar labiau atsipalaidavo.
Jiems nebeužteko, kad valdiškas benzinas lietųsi laisvai dėl kiekvienos giminaičių užgaidos.
Klerkai pradėjo valdiškomis mašinomis važinėti savo šunis.
Vienus keturkojus dangino į mišką palakstyti. Kitus, kaip ir uošvę, – pas daktarą, tiksliau, veterinarą.
Tarybiniais laikais fabrike dirbantis tūlas žmogelis dažnai įsitaisydavo ligą. Jį kamuodavo depresija, jei tądien nieko nepavogdavo.
Ta pati liga, tik sunkesne forma, nukamavo nepriklausomos šalies valdininkus.
Argi galima ramiai grįžti namo po darbo dienos, jei nė už centą nepasinaudojai privilegijomis?