Nors mėgėjiška žūklė pasaulyje tampa vis reikšmingesne ekonomikos šaka, Lietuvoje jai reikiamo dėmesio neskiriama – kol kas apie ją beveik nėra net statistinių duomenų
Tarptautiniai statistiniai duomenys liudija, kad kai kuriose šalyse kas šeštas gyventojas – žvejys mėgėjas. Milijoninės armijos šių entuziastų gerokai išjudina kiekvienos valstybės ūkį. Tačiau šiai pramogos rūšiai Lietuvoje dar nėra skiriama reikiamo dėmesio. Mūsų šalyje nėra net išsamios statistikos apie vis populiarėjančią mėgėjišką žūklę.
Kai kurie situaciją gerai žinantys žvejai mėgėjai sako, kad tokia statistika nekaupiama sąmoningai, nes ji atskleistų, jog valstybei yra nenaudinga verslinė žvejyba, kuri vis dar globojama.
Kas septintas – su meškere
Kai kurių apklausų metu nustatyta, kad Lietuvoje yra net pusė milijono meškeriotojų. Nors tokiu skaičiumi specialistai smarkiai abejoja, vis dėlto žvejų mėgėjų gretos yra kelis ar net keliolika kartų gausesnės už pačią didžiausią politinę partiją. Kartu tie patys specialistai pripažįsta, kad meškeriojimas Lietuvoje išgyvena bumą.
Medžiotojų ir žvejų draugijoje „Kauno diena” buvo informuota, kad Lietuvoje yra maždaug 34 tūkstančiai žmonių, turinčių žvejo mėgėjo bilietus. Šią armiją dar papildo maždaug tiek pat entuziastų, kurie įsigyja Aplinkos ministerijos leidimus, duodančius teisę užmesti meškerę neišnuomotuose vandens telkiniuose.
Prie to reikia pridėti dar kelias dešimtis tūkstančių žmonių, kurie mėgsta žvejoti privačiuose tvenkiniuose, kur jokio bilieto ar leidimo niekas neklausia; sumokėjai pagal tarifą ir mėgink laimę. Meškeriojimui jokių bilietų nereikia paaugliams iki šešiolikos metų, taip pat vietos gyventojams, gyvenantiems nustatytu atstumu nuo vandens telkinių.
Pirmaujame Europoje?
Mėgėjiškos žūklės plėtros tarybos narys Romualdas Žilinskas „Kauno dienai” sakė, kad, jo nuomone, Lietuvoje žvejų mėgėjų yra ne mažiau kaip šimtas tūkstančių. Tačiau žveju mėgėju jis laiko žmogų, kuris nors tris keturis kartus per mėnesį užmerkia meškerę. Jei priskaičiuotume ir tuos, kurie į žvejybą susirengia vos vieną kitą kartą per metus, meškeriotojų armijoje susidarytų ir pusė milijono žmonių, sakė pašnekovas.
R.Žilinskas tikina, kad, jo duomenimis, pagal žvejų mėgėjų gretų gausumą, žinoma, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičių, mūsų šalis iš esmės gali pirmauti visoje Europoje. Pasak jo, tai gali liudyti ir žiniasklaidos dėmesys vis populiarėjančiai pramogai. Kitos šalys neturi tiek žvejams mėgėjams skirtų žurnalų; jų Lietuvoje – net keturi, taip pat yra kelios jiems skirtos laidos per televiziją.
Tuo statistika Lietuvoje apie mėgėjišką žūklę ir baigiasi. Nėra tiksliai žinoma, kiek pinigų žvejai mėgėjai iš viso išleidžia savo mėgiamam užsiėmimui, kiek tam skiria laiko, kur žvejoja ir t.t.
Kurioziška išvada
Šiokią tokią statistiką praėjusiais metais mėgino susisteminti Aplinkos ministerija, tačiau ji daugiau dėmesio skyrė pramoninei žūklei. Išvada buvo padaryta viena, nors ir kurioziška: valstybė iš pramoninės žūklės turi gerokai mažiau naudos negu iš mėgėjiškos žvejybos.
Statistikos departamentas apie mėgėjišką žūklę, taip pat apie su ja susijusią prekybą žvejybos reikmenimis turi tik pačius bendriausius duomenis. Ši žinyba, pavyzdžiui, meškeres skaičiuoja ne vienetais, bet tonomis.
Statistikos departamente niekas negalėjo pasakyti, kodėl duomenys apie mėgėjišką žvejybą ir apie su ja susijusią ūkinę veiklą nėra renkami. Departamento atstovė Birutė Stolytė „Kauno dienai” pripažino, kad detalios informacijos apie tai neturi. Ji kartu pažymėjo, kad mėgėjiškos žvejybos reikmenų kasmet įvežama vis daugiau.
Tuo tarpu kitose valstybėse statistiniai duomenys apie mėgėjišką žvejybą ir su ja susijusius ekonominius procesus kruopščiai renkami. Specialistai sako, kad čia itin pasižymi amerikiečiai, garsėjantys savo sugebėjimais ir pomėgiu skaičiuoti viską.
Apyvarta – dešimtys milijonų litų
JAV žvejų mėgėjų asociacijos duomenimis, Amerikos meškeriotojai per metus išleidžia maždaug 30 milijardų dolerių vien žvejybos įrankių įsigijimui ir su žūkle susijusioms reikmėms. Tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, susijusios su mėgėjiška žūkle, Amerikos ekonominę apyvartą kasmet papildo iki 90 milijardų dolerių.
JAV ekonomika už Lietuvos ūkį yra didesnė maždaug šimtą kartų. Kainų ir paslaugų tarifų skirtumas tarp dviejų šalių – taip pat gana didelis.
Vis dėlto manoma, kad mūsų šalyje žvejai mėgėjai savo mėgstamai pramogai kasmet išleidžia iki 50 milijonų litų. Toks skaičius – labai realus, nes vien meškerių, spiningų ir kitų reikmenų kasmet importuojama beveik už 10 milijonų litų.
Tarptautinė statistika liudija, kad su mėgėjiška žūkle susijusioms reikmėms išleidžiama gerokai daugiau negu žūklės įrankiams. Tos reikmės – nakvynės vietų nuoma, degalai valčių varikliams, kelionės į žūklės vietas ir t.t.
Parduotuvių tinklas plečiasi
Mėgėjiškos žūklės bumą, kurį ekonomikos ekspertai tiesiogiai sieja su pragyvenimo lygio kilimu, Lietuvoje liudija nuolat besiplečiantis parduotuvių, prekiaujančių žvejybos reikmenimis, tinklas. Tačiau kiekvienas jo segmentas veikia individualiai, todėl apie statistinių duomenų kaupimą negali būti nė kalbos.
„Kauno dienos” pašnekovas, dirbantis mėgėjiškos žvejybos įrankių versle, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų paminėta, sakė, jog „žinoma, visi verkšlena, kad šis verslas – vienas vargas, tačiau nuolat atsirandančios didelės tokios profilio parduotuvės liudija, jog yra priešingai”. „Šis verslas duoda gerą pelną”, – tvirtino pašnekovas.
Kartu jis pripažino, kad šiame versle yra ir daug chaoso, nes nėra didelių bendrovių, kurios centralizuotai importuotų reikiamas prekes, o kiekviena firmelė sukasi, kaip išmano.
Plėtros perspektyvos yra
Panašios nuomonės buvo ir UAB „Albatroso prekyba” vadybininkas Tadas Gudauskas. Jis „Kauno dienai” sakė, kad kai nėra oficialios statistikos, konkurentai vienas nuo kito viską slepia; kiekviena bendrovė daro savo statistiką, žiūri, kaip vyksta prekyba, vienus metus lygindama su kitais.
„Sunku suvokti realųjį rinkos dydį, jis yra nemažas, nes Lietuvoje tikrai gausu žvejų mėgėjų”, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, ar žvejybos reikmenų verslas ir apskritai mėgėjiška žūklė Lietuvoje turi gerą perspektyvą plėtotis, T.Gudauskas sakė: „Plėtra yra ir dabar, bet jeigu atitinkamos valstybinės institucijos pasirūpintų žuvų gausinimu, kartu apribojant žvejų verslininkų veiklą, tai būtų labai stiprus impulsas. Gerai yra žinoma, kad valstybė iš žvejų mėgėjų turi daug daugiau naudos negu iš verslininkų. Užsienio šalių pavyzdžiai tai irgi liudija”.
Duomenis skelbti nenaudinga
Mėgėjiškos žūklės plėtros tarybos narys R.Žilinskas „Kauno dienai” teigė, jog „valdžiai visai nenaudinga, kad su meškeriojimu susijusi statistika būtų žinoma visuomenei, įskaitant ir žvejus mėgėjus”.
Pasak pašnekovo, vis dar nesėkmingai mėginama pasiekti, kad verslinė žūklė Lietuvos vidaus vandenyse visai būtų uždrausta. „Mat kai kurių įtakingų kairiųjų partijų nariai turi išsinuomoję daug ežerų, ypač pietrytinėje šalies dalyje. Valstybei iš tos nuomos nieko gero, nes pajamos yra slepiamos. Kartu vengiama minėti skaičius, liudijančius, kokias pajamų valstybė turi iš žvejų mėgėjų. Vieno žvejo mėgėjo nauda valstybei neretai būna didesnė negu verslinės žvejybos bendrovės, slepiančios savo verslo užkulisius”, – sakė R.Žilinskas.
Jis teigė, kad į žvejų mėgėjų racionalius pasiūlymus neatsižvelgiama. „Nuolat siūlome verslinės žvejybos atsisakyti Kauno mariose, jas atiduodant žvejams mėgėjams. Mums atsikertama: „Verslininkai yra nemažai investavę – pirkę laivų, pastatę pastatų ir t.t.” Tada verslininkams sakom: „Galit tais laivais plukdyti meškeriotojus, pastatytus pastatus paverskit viešbučiais. Mėgėjų pameškerioti, net iš užsienio, tikrai bus ir nauda bus abipusė. Tačiau viskas kaip žirniai į sieną. Štai kodėl Lietuvoje vengiama statistikos apie meškeriojimą ir jo naudą valstybei”.