Mačiusieji kino filmą „Vilniaus getas” prisimins kareivių saugomus vartus, skyrusius į senamiesčio kvartalus suvarytus, myriop pasmerktus žydus nuo likusių sostinės gyventojų, išgyvenančių nacistinės Vokietijos okupaciją.
Beveik visas veiksmas vyksta už vartų esančioje erdvėje. Viename groteske po kito parodoma tai, ką žinome iš istorijos, jog Vilniaus gete prieš savo valią laikomi žmonės buvo žudomi, kentė nuolatinę baimę ir patyčias dėl savo kilmės.
Kas anuomet vyko kitoje geto vartų pusėje, kažkiek atsiskleidė prieš savaitę prasidėjusiame Algimanto Mykolo Dailidės teisme, kurio atomazgos laukiama šiandien, kada turėtų būti paskelbtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis.
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų deportuotas, Vokietijoje gyvenantis Lietuvos pilietis Dailidė 1941-1944 metais dirbo naciams pavaldžios Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos skyriuje. Jis neginčija buvęs šios represinės struktūros valdininkas (nors po karo emigruodamas į JAV tvirtino dirbęs eiguliu), tačiau „nesąmone” vadina kaltinimus, jog dalyvavęs nusikaltimuose prieš žydus.
Svarstydama kaltinamojo likimą, teisėjų kolegija susipažino ir su istorine medžiaga, kuri Dailidei nėra palanki. Antai nacių okupacijos laikotarpį tiriantis Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Bubnys straipsnyje „Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941-1944)” rašo apie tai, kas tuo metu vyko anapus Vilniaus geto vartų:
„Norėdamas išsiaiškinti žydų pabėgimo iš geto kanalus lietuvių saugumas kartais organizuodavo provokacinio pobūdžio operacijas. Saugumui dirbantis sunkvežimio vairuotojas Edvardas Raicevičius sutiko už pinigus išgabenti iš Vilniaus geto į Benekainius (Baltarusijoje) grupę žydų. Sunkvežimiui išvažiavus už miesto, jį sustabdydavo saugumo valdininkai. Jie vežamus žydus suimdavo ir nugabendavo į Lukiškių kalėjimą. Paskui šie žydai būdavo perduodami ypatingajam būriui ir sušaudomi Paneriuose. 1941 m. spalio 30 d. operacijos metu sulaikyta 12 žydų. Kaip rašoma LSP valdininko raporte, šioje operacijoje dalyvavo saugumiečiai Edvardas Skausgirdas, Leonas Kaulinis, Adolfas Milinavičius, Algimantas Dailidė ir Vincas Regina. (…) Iš viso surengtos ne mažiau kaip keturios tokios operacijos (1941 m. spalio 28, 30, lapkričio 1, 3 d.), kurių metu saugumiečiai suėmė 36 žydus. Galimas daiktas, kad panašių operacijų atlikta ir daugiau, tačiau daug saugumo policijos dokumentų buvo sunaikinta ir žinių apie tai neišliko.” (Straipsnį rasite internete: http://www.genocid.lt/Leidyba/13/bubnys.htm).
Teisėjams sprendžiant ar tokių ir kitų įkalčių pakanka Dailidės kaltei įrodyti, mums ši byla primena, kad žydai buvo žudomi ne kažkada seniai ir kažkur toli, o netolimoje praeityje ir čia pat, kur gyvename, dirbame. Byla primena ir dar vieną skaudulį – mūsų požiūrį į žydų kilmės Lietuvos žmonių žudymą.
Pripažinkime, daugelis esame linkę žydų likimo nesieti su Lietuvos likimu, „jų” kančias traktuoti atskirai nuo „mūsų” kančių. Juk prieš hitlerinės Vokietijos okupaciją ir po jos Lietuva išgyveno nuožmią stalininės Rusijos okupaciją, kuri nemažiau skaudžiai palietė visą tautą, kainavo šimtus tūkstančių gyvybių. Tad šiandien tarsi užtenka Lietuvos politikų ir inteligentijos atstovų retsykiais reiškiamų viešų apgailestavimų dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudyme. Be to, kolaboravimo su naciais bylų nagrinėjimas jau retenybė, o ir nacių nusikaltimais kaltinamų asmenų paieškos eina į pabaigą: retėja ir įtariamųjų, ir nukentėjusiųjų gretos – greitai nebus nei ką, nei kam kaltinti.
(Beje, JAV sprendžiamas dar vieno lietuvio, įtariamo nusikaltimais prieš žydus, likimas. JAV Apeliacinis teismas praėjusią savaitę atmetė skundą dėl žemesnės teismo instancijos sprendimo atimti pilietybę Vladui Zajanckauskui, kuris kaltinamas dalyvavęs Varšuvos geto naikinime. Nežinia, kada ir kur gali būti deportuotas ir teisiamas Zajanckauskas, kuriam 90 m.)
Akivaizdus ir kitas faktas – iš gyvenimo pamažėl traukiasi anų laikų sovietinės Rusijos budeliai, jų talkininkai lietuviai, įskaitant stribus, taip pat ir jų aukos – partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Skirtumas tas, kad šiandien kolaboravimu su nacistine Vokietija įtariami lietuviai toliau paieškomi ir persekiojami, o koloboravimu su stalinine Rusija įtariami lietuviai ramiai tebegyvena tarp mūsų, nesulaukę net moralinio pasmerkimo.
Tokia neteisybė bent iš dalies paaiškina, kodėl daugelis skirtingai traktuojame nacių ir sovietų kolaborantų nusikaltimus, kodėl apie vienus esame linkę negalvoti, o kitus dažnai prisimename. O iš tiesų abi okupacijos tebėra atviros mūsų tautos ir valstybės žaizdos. Vieni okupantai stengėsi sistemingai išžudyti tautą, o kiti – uždusinti valstybę. Ir vieni, ir kiti kruvinam darbui pasitelkė mūsų tėvynainius.
Tai buvo dviejų itin panašių režimų nusikaltimai prieš Lietuvos žmones: žydus ir lietuvius. Ta prasme esame vieno likimo broliai ir seserys, nors privalome nepamiršti esminio skirtumo – kad ir kiek žydai būtų taikęsi prie nacių, jų laukė vienas ir vienintelis likimas – mirtis.
Vis dėlto supratę vieną tironą, suprasime ir kitą. Nebijodami akistatos su vieno nešvariais darbais ir jų talkininkais, nebijosime konfrontuoti ir su kitu. Vengdami vertinti vieną ar kitą blogį, neišmoksime nei vienos, nei kitos karčios pamokos.
Iš tiesų nenoras galvoti apie tai, kas įvyko per kelerius metus trukusią nacių okupaciją, skatina nusisukti ir nuo dešimtmečiais trukusios sovietų okupacijos. O tai savo ruožtu trina skirtumus tarp okupacijos ir nepriklausomybės, kas trukdo vystytis mums kaip visuomenei, Lietuvai kaip valstybei.
Jeigu nevengtume pažiūrėti istorijai į akis, vargu ar drįstų ministras pirmininkas televizijos laidoje girtis, kaip jis pusę amžiaus dirba Lietuvai, nors didesnę to laiko dalį dirbo, o paskui ir vadovavo jos okupaciniam aparatui. Jeigu nevengtumėme pasižiūrėti istorijai į akis, vargu ar pirmaujančios politinės partijos vadovas būtų neseniai iš Rusijos atvykęs imigrantas.