Paskutinės kovo dienos ir minia Kuršių mariose ties Klaipėda meškeriojančių žmonių. Jau daug metų nemačiau tokio vaizdelio. Ir beveik galiu garantuoti, kad nemaža dalis tos minios pro sukąstus dantis keikia poledinę žūklę ir kaip išganymo laukia pavasario. Iš tikrųjų jau ganėtinai įgriso ir žiema, ir poledinė žūklė. Tačiau rinktis nėra iš ko, imi grąžtą, giliai įkvepi ir pradedi urbinti 70 centimetrų storio ledą Ventėje ar Nidoje. Kai nėra iš ko rinktis, tai ir rinktis nėra reikalo. O Ventės rage jaučiamas aiškiai pavasarinis žuvų sujudimas. Kuojos, gerokai pastorėjusios nuo ikrų, su apetitu kemša už žiaunos masalą nesilaužydamos. Prieš nerštą reikia gerai pasistiprinti. Kur kas platesniame plote pasklido ešeriai. Nebūtina kinkuoti 6 ar 7 kilometrus norint sugauti dryžuotąjį. Visai padorių ešerių pasitaiko ir apie 3 km nuo kranto. Tik va tas ledas baisiai storas, labai jau sveikatos nėr visą dieną skyles urbinti. Mieliau atsisėdi patogiai, išsigręži vieną skylutę ir gnaibai nėščias kuojas. O pro kitą eketę leidi atgal… o kur jas dėsi? Tegu dauginasi. Taip mes su draugais iš Kauno, „Vienam gale kablys” klubo vaikinais, žvejojome savaitgalį Ventėje. Oras puikus, šilta, smagu. Sėdi sau prieš saulę išsišiepęs, kaip špokas pavasarį, vieną kitą kuoją ištrauki, vienu kitu žodeliu persimeti, vieną kitą judesį burnos kryptim padarai. Kurortas. Tik kad baisiai balta aplinkui… nusibodo, oi kaip nusibodo.
O jeigu tingi važiuoti į Ventę, gali neišvažiuodamas iš miestelio gaudyti iki koktumo įkyrėjusias prasčiokes stintas. Jos beveik visada kimba bent jau iki 10 valandos ryto. Po žvejybos, jei nori, gali suspėti ir pas savąją stintą grįžti, kol ji dar iš lovos nepakilusi. Štai taip ir slenka gyvenimas… nuo eketės prie eketės. O ką daryti… visur ledas ir mes ant ledo.