Klaipėdos dramos teatras šiuos metus vadina jubiliejiniais. Spektaklio „Eglė – žalčių karalienė” premjera rudenį numatoma paminėti Klaipėdos dramos teatro 60-metį, tačiau lietuviškas teatras uostamiestyje veikė jau dešimtmečiu anksčiau, o istorikų manymu praeitais metais reikėjo minėti Klaipėdos dramos teatro 220 metų jubiliejų.
„Nedera savintis Šiaulių”
Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas sako, jog minint Klaipėdos dramos teatro jubiliejų iškilo klausimas, kokį jubiliejų minėti: 60-metį – nuo tada, kai po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. liepos 27 d. buvo pastatyta spektaklio „Eglė žalčių karalienė” premjera (rež. J. Gustaitis), ar 70-metį – nuo tada, kai į Klaipėdą atkelta Šiaulių dramos trupė 1935 m. rugsėjo 20 d. pristatė spektaklio „Vincas Kudirka” premjerą.
Teatro literatūrinės dalies vedėja Stefanija Galkauskaitė pasakojo, kad ši diskusija tęsiasi nuo sovietmečio laikų ir teatro istorikai nesiryžta joje padėti taško. Pašnekovė atverčia V. Maknio knygą „Lietuvių teatro raidos bruožai”. „Šiaulių teatras Klaipėdoje” – taip pavadintas 1935-1939 m. laikotarpis, kai profesionalaus lietuviško Šiaulių dramos teatro trupė dirbo uostamiestyje.
Teatrologė G. Mareckaitė straipsnyje „Teatras ir jo laikmetis” rašo „Istorijos tėkmė „išmetė” šiauliečius į priešakines pozicijas ginti vakarines Lietuvos prieigas, būti lietuvybės forpostu prie Baltijos. Vargu ar teatras tikėjosi tokio posūkio savo kūrybiniame kelyje, bet jis buvo itin vaisingas. A. Sutkaus režisuota pjesė „Vincas Kudirka” buvo garsiai ištartas žodis: mes, lietuviai, esame čia, mes kalbame, kuriame, kvėpuojame. Vėliau šioje scenoje ryškiais pastatymais pasižymėjo režisieriai Romualdas Juknevičius, režisuojantis artistas Ipolitas Tvirbutas. Šiaulių teatro trupė per keturis sezonus Klaipėdoje pastatė pastatė beveik 50 originalių veikalų”.
1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, šiauliečiai buvo išvaryti iš teatro ir grįžo atgal į savo miestą.
„Klaipėdos laikotarpį į savo istoriją įrašo Šiaulių dramos teatras. Todėl mums kaip ir nedera jį savintis”, – kalbėjo S. Galkauskaitė.
Ieško gilesnių šaknų
Teatrologas Romualdas Kančas nepritaria šiai pozicijai. „Jeigu kalbame apie lietuviško profesionalaus teatro pradžią Klaipėdoje jokiu būdu negalime išmesti iš istorijos prieškario laikotarpio. Tačiau man atrodo, kad klaipėdiečiai apskritai turėtų didžiuotis ir akcentuoti tai, jog teatras Klaipėdoje buvo jau prieš kelis šimtmečius”, – sakė R. Kančas.
Klaipėdos teatro istoriją nagrinėjusiai muzikologei prof. Daivai Kšanienei atrodo keista, kad teatralai savo istoriją skirsto tautiniu aspektu.
„Visi ieško kuo gilesnių savo šaknų. Štai vilniečiai savo teatro istoriją skaičiuoja nuo Lietuvos Dižiosios Kunigaikštystės dvarų teatrų, kurie, suprantama, nebuvo lietuviški.
Man keista, kad Klaipėdos dramos teatras skaičiuoja savo istoriją nuo pokario ir visiškai eliminuoja vokiškąją teatro istorijos laikotarpį bei prieškarinį lietuvišką periodą. Manau, kad kalbant apie Klaipėdos teatrą negalima atskirti vokiško teatro nuo lietuviško, nes šiame krašte šios kultūros ir kalbos buvo persipynusios, o klaipėdiečiai žiūrėdavo ir vokiškus ir lietuviškus spektaklius. Mano tėvai, gyvenę Klaipėdoje nuo 1933 m. man tai pasakojo”, – sakė D. Kšanienė.
Muzikologė Klaipėdos dramos teatro istorijoje išskiria dvi datas: 1785 m., kai buvo pastatytas teatras Klaipėdoje ir 1935 m., kai buvo atkelta profesionali Šiaulių teatro trupė. Ir pridūrė, jog ne šiauliečiai į Klaipėdą atvežė lietuvišką teatrą, nes jau 1919 m. uostamiestyje įkurta draugija „Aida” turėjo vaidintojų ratelį, kuris kurdavo lietuviškus vaidinimus. Juos režisuodavo daugiausiai A. Brakas.
Neatsieja nuo miesto istorijos
Istorikai Zita Genienė ir Kęstutis Demereckas sutinka, kad po Antrojo pasaulinio karo įkurtas Klaipėdos dramos teatras neperėmę senųjų čia veikusio teatro tradicijų, tačiau istorinė tiesa yra tai, kad Klaipėdoje teatras atsirado ne 1945 m.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorijos skyriaus vedėja Z. Genienė stebėjosi, jog teatro istorikai, teatrologai nenagrinėja Klaipėdos dramos teatro istorijos. Ji pati skaitydama XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje uostamiestyje leistą spaudą beveik kiekviename numeryje aptinkanti straipsnius apie teatrą. „Ten yra labai daug įdomių dalykų, nežinau, kodėl niekas jų nenagrinėja”, – sakė pašnekovė.
Istoriko, leidėjo K. Demerecko manymu šiais laikais, kai esame Europos Sąjungos dalis, juokinga Klaipėdos teatro istoriją skirstyti į vokišką ir lietuvišką periodus. Nematau čia jokios priešpriešos. Kultūrinė praeitis neatsiejama nuo miesto praeities. O juk Klaipėdos miesto istoriją skaičiuojame ne nuo 1945-ųjų”, – kalbėjo K. Demereckas.
Pradžių pradžia – „Komedijos name”
Tiksli pirmojo Klaipėdos teatro įkūrimo data nežinoma. Tačiau J. Zembrickis „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorijoje” (I tomas) rašo, jog „Teatro pastatas, arba „Komedijų namas”, stovėjo jau 1785 m. gubernatūros žemėje sklype Nr. 450, už tai miestas mokėjo 2 talerių žemės mokestį.
pirklys Vachsenas seną prekių sandėlį pertvarkė „Vaidinimų namui” 65 pėdų ilgio ir 30 pėdų pločio, kuriame buvo 2 kambariai, 2 prieškambariai, teatras ir parteris. Čia direktoriai Koppė, vėliau Heckertas pirmame amžiaus dešimtmetyje rengė spektaklius.
Po Vachseno mirties 1814 m. pastatas buvo parduotas ir jame įrengtas gyvenamasis namas; Klaipėda iki 1818 m. liko be teatro”.
Tačiau 1818 m. prasidėjo teatrinio gyvenimo pakilimas po 1818 m. Vokietis Ulbrichas. Jam mediniame laikiname pastate įrengė 200 vietų salę ir atidarė teatrą, o 1819 m. pabaigoje buvo baigtas statyti naujasis mūrinis teatras dabartinio teatro vietoje. Tai buvo dviejų aukštų klasicizmo stiliaus pastatas su mansarda. XIX a. pirmoje pusėje teatras veikė aktyviai. Jame kūrė nemažai garsių to meto Vokietijos menininkų, buvo statomos dramos ir operos, buvo organizuojamos gastrolės į kitus miestus. XIX a. Klaipėdos teatre kiekvieną vasarą gastroliuodavo Karaliaučiaus opera, o vieną sezoną jame dirigavo garsusis vokiečių kompozitorius R. Vagneris.
1854 m. mieste kilus gaisrui teatras sudegė. Teatro griuvėsius nupirko pirklys Masonas ir savo lėšomis ant senųjų pamatų 1857 m. pastatė naują pastatą, kurio bent jau trys fasadai tebestovi ir dabar.
Žinoma, kad 1884-1885 m. mieste veikė net du tarpusavyje konkuravę teatrai. 1893 m. iki tol buvęs privačiose rankose teatras tapo miesto nuosavybe. Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui teatras greičiai buvo uždarytas. Nors 1923 m., kai Klaipėda prisijungė prie Didžiosios Lietuvos, teatre šeimininkavo vokiečiai. Draugijos „Aukuras” iniciatyva nuolatinis klaipėdos lietuvių dramos teatras pradėtas organizuoti nuo 1925 m. O šių pastangų rezultatas – 1935 m. atkeliama Šiaulių teatro trupė. Yra žinoma, kad teatrinis gyvenimas, tiesa vokiškas, uostamiestyje nebuvo nutrūkęs net Antrojo pasaulinio karo metu.