Chamiškumo pavyzdžių Lietuvoje ieškoti nereikia. Daug sunkiau juos visus išvardyti.
Darbo partijos vadas visus žmones – ir pažįstamus, ir nepažįstamus – viešai tujina. Pašalinto prezidento šalininkai jiems nepatikusius žmones apspjaudydavo, garsiausiems iš jų siuntinėdavo laiškus, kuriuose kas antras žodis – keiksmažodis, patyčios.
Kauno technologijos universiteto profesūra susidorojo su studentais, kurie reikalavo rinkti rektorių, laikantis įstatymų, o Pramonininkų konfederacijos atstovas pagrasino tokių atskalūnų nepriimti dirbti į pramonės įmones.
Ką jau kalbėti apie internetą – tūkstančiai internautų, pridsidengę anonimiškumu, savo virtualius oponentus išvadina tokiais žodžiais, kurių anksčiau buvo galima rasti tik kalinių žargone.
Iš kur kyla chamiškumas? Ar tik mes, lietuviai, elgiamės chamiškai? Ar tai – XXI a. bruožas?
Pokalbis apie chamiškumą – su dirigentu ir muzikologu Donatu Katkumi.
– Kai paskambinau tartis dėl interviu, pataisėte mane: ne chamizmas, o nachališkumas. Kodėl taip?
– Gaila, kad mes neturime lietuviškų sąvokų. Labai charakteringas žodis, tinkantis prie chamizmo – „nachališkumas”. Reiškia maždaug tai: prakišti save, savo nuomonę neatsižvelgiant į nieką.
Jei žmogaus interesas tokiu atveju būtų labai aiškus ir skaidrus, tai būtų galima suprasti.
Pats baisiausias dalykas yra, kai žmogaus paklausi, koks jo tikrasis interesas? Jei atmestume profesinį, kuris yra aiškus, dažniausiai išaiškėja, jog pats žmogus nežino, ko jis nori.
Per dažnai mūsų bžmonių interesas kyla iš reakcijos į aplinką, visa mūsų vertybių sistema susijusi su neigimu, o tai yra pavydas. Jei tas kažką turi, kas man patiko, tai ir aš noriu: vieną dieną vieno, kitą – kito.
Jei graži pana – turiu interesą tą paną patvarkyti, o kai nusibosta, atsiranda noras kitą paimti. Vadinasi, mano interesai tampa neapibrėžti. Chamiškumo esmė – savo vienadienio intereso kišimas. O paskui paaiškėja, kad nei to reikėjo, nei ką.
Chamiškumas yra žemųjų, neturinčių kultūros visuomenės sluoksnių savybė. Jei žmogus turi problemų, jis aplinkoje elgiasi iššaukiančiai ir visada chamiškai.
Mes turime vieną problemą – buvome sovietais. Sovietijoje chamizmas iškilo kaip vertybė. Sovietiniuose filmuose herojai vienas ant kito nuolat rėkdavo, žmonės taip save iškeldavo, jie buvo pikti ir kupini neapykantos.
Chamiškas žmogus visada save įtvirtina jėga, brutalumu, žemindamas kitą, gal net fiziniais veiksmais. Stebėdavausi, kad senojoje nomenklatūroje visi proletarų vadai buvo chamiški.
Iš kitos pusės, ir toje aplinkoje atsirado labai daug žmonių, kurie pradėjo vaikščioti į teatrą, koncertus. Susikūrė tam tikras kultūrinis sluoksnis. Kartais būdavo keista stebėti žmogų, kuriame šie du dalykai derinasi, nors tikras chamas vienodai elgiasi visur – net iš šeimoje.
Bet štai kas įdomu – chamui pačiam nelabai patinka, kai su juo chamiškai elgiasi.
– O šiandien kaip yra Lietuvoje?
– Chamiškumą paveldėjome. Jis reiškiasi įvairiai. Pavyzdžiui, žurnalistinis chamizmas. Pas mus yra tikrai chamiškų laikraščių, kurie dergia žmonės. Siaubas. Chamas dažniausiai net nejaučia, kaip jis atrodo, nes jo smegenys yra tokios, kad jis neturi refleksijos.
Nes jei turėtų, pažiūrėtų į save iš šalies ir palygintų su kitais. Neadekvatus elgesys, rėkimas – nevisavertiškumo kompleksas, suformuotas ir visuomenės, būdas būti toje bendruomenėje, kitaip tu negali išlikti.
– Žurnalistus mato, kas netingi. O Lietuvos politika – jau nechamiška?
– Politikų elgesio vien chamiškumo sąvoka negalima apibūdinti. Politikams labiau tinka nachališkumo sąvoka. Jei žmogus negerbia nei savęs, nei kitų, turi tik pliką interesą, visuomenėje visada pralošia. Šeimoje vyras gali savo interesą pramušti nesiskaitydamas su žmonos interesais, bet ir tada būna reakcijų.
Politikai labai dažnai nesupranta, kad toks elgesys yra neperspektyvus, jei galvoji išsilaikyti politiniame gyvenime. Kiekvienas Žmogus turi turėti moralinių principų, savigarbą, o ypač politikai. Dabar – tik interesas.
Pažiūrėkite, kaip valdžios vyrai dažniausiai kalba. Jei jo prašo pasiaiškinti, jis gali atsakyti: žinot, šiandien atsikėliau, lijo, prastai jaučiausi… O juk jei nenori atsakyti į klausimą, pagaliau, jei negali, taigi įmanoma tai suformuluoti kitaip.
Jis jau akivaizdžiai pričiuptas, visa žiniasklaida apie tai rašo, o politikas nachališkai neigia ir neduoda paaiškinimų – kalba apie viską, tik ne apie esmę.
Nesiskaitymas su kitais ir yra nachalo bruožas. Nesiskaito su kito interesais, su kito nuomone, su kitais, nesiskaito ir viskas, nors tu ką. Bet kita vertus – visose partijose yra profesionalų, o profesionalai negali būti chamai.
– Sakote, politikui nenaudinga chamiškai elgtis. Tai kodėl jie taip elgiasi?
– Todėl, kad politikai yra visuomenės, mūsų visų dalis.
– Ar tai reiškia, kad mes visi tokie?
– Mes esame so – vie – tai. Mums trūksta sąžinės, savigarbos, kultūros – tikri sovietai! Mus auklėjo ir išauklėjo sovietiniais žmonėmis. O sovietiniams žmogui pagrindinis dalykas yra neapkęsti. Kur pažiūrėsi, neapykanta, žvėriškas, nevaldomas pavydas, persmelkę visuomenę.
Man baisu, kai neturėdami savigarbos žmonės leidžia iš savęs padaryti televizijos siužeto herojus, intymiausius dalykus, priklausančius tik jam, paverčia visos Lietuvos reikalu. Jie net nesupranta, ką daro.
Verslininkai, kurie savo smegenimis sukūrė tai, ką turi, yra visiškai kiti žmonės. Vienas verslininkas man pasakojo, kaip vieno labai gero draugo sūnų ištvojo tik todėl, kad pamatė, jog tas yra nesąžiningas.
Paklauskit visų verslininkių, ką jie labiausiai vertina? Neatspėsite – sąžiningumą. Žinoma, žmogus nori padaryti karjerą, bet vien su nachališkumu niekaip nepraeisi.
Pažįstu vieną tokį katalikų veikėją – katalikišką chamą. Protingas žmogus, bet elgiasi su kitais chamiškai. Gali aprėkti, pažeminti, jei pasijaučia pranašesnis, gali pasakyti – eik tu velniop, ką tu čia šneki. O juk turėtų pirmiausia gerbti kitus.
– Chamu gimstama ar tampama?
– Tai yra ir genetinis socialinės psichologijos dalykas. Žmonės yra nervingi, agresyvūs, o tai – įgimta. Agresyvus žmogus greičiau taps chamu nei melancholikas.
Aš visuomet žiūriu į tokius žmones su gailesčiu – suprantu, kad jis neadekvačiai vertina save aplinkoje. Nieko nesupranta. Chamiškumas su bukumu stovi labai arti vienas kito. Bukumas – refleksijos nebuvimas ir profesionalumo neturėjimas. Jei žmogus ką nors labai gerai sugeba daryti, jis visada truputį kitoks.
Prisiminkime anglus. Jie buvo brutali, chamiška tauta – kiek jie turėjo piratų. Anuomet jie nekalbėdavo taip: atsiprašau, jūs man ant galvos numetėte kardą, o duodavo atgal. Bet būtent anglai įvedė aristokratijai etiketą.
Etiketas yra kaip apribojimas. Be jo laisvės negali būti. Dažnai sovietai, tyčiodamiesi iš aristokratijos ir aukštųjų kapitalistų, sakydavo, kad ten viskas dirbtina.
Be abejonės, kad dirbtina, bet taip ir turi būti. Gerbt kitą arba bent suvaidinti, nusišypsoti. Gal tu jo nemėgsti, bet mandagiai atsakai, nerėki, jei sutrukdė, nesakai – eik tu…
Sovietijoje biurokratai visi buvo chamai. Negalėjo tapti nomenklatūros dalimi, jei nebuvai chamiškas.
Rusijoje po šiai dienai taip yra. Dažnoj įstaigoje pasakytų – ko čia lendi. Tai pas mus jau pradėjo nykti.
Buvau poros bankų renginiuose – kokie šviesūs žmonės! Jauni visi, ir ne chamai, labai mandagūs. Jie, bjaurybės, nepasigėrė, kaip dažnai būna, moterys tokios elegantiškos… nes tu negali būti ir profesionalas, ir chamas.
– Gal kai kurių politikų chamiškas elgesys yra jų strategija ir įvaizdžio dalis? Gal čia toks jų flirtas su rinkėjais? Juk sako žmonės: šitas – chamas, bet ai, nieko tokio. Tarkime, V.Uspaskichas.
– Čia pats įdomiausias dalykas – visi nusitvėrę V.Uspaskicho, kadangi jis nesislepia, o chamiškai elgiasi viešai.
Bet nereikėtų užsiciklinti ties V.Uspaskichu. Tai yra jo įvaizdžio ir charakterio dalis. Jis paprastiems žmonėms patinka, nes kalba taip pat, kaip ir jie. Jei taip daroma specialiai, ir sekasi, tada strategija pasirinkta labai gera. Pažiūrėkit, kokie reitingai. Manęs jis nešokiruoja. Daug buvo politikų, kurie aiškino labai gerus dalykus, bet jų žmonės nesuprato.
Politikas pirmiausia turi būti oratorius. Jeigu V.Uspaskichas geriau kalbėtų lietuviškai, jis neštų visus, nes kalba su emocija, jis gyvas ir tai jo pranašumas. Daug politikų nesupranta, kad reikia oratorinio meno mokintis.
Atsimenu vienas toks sakydavo: meeees… čia….. šiandien…. susirinkę….. Viskas, vamzdis. Niekas neklauso. Jei atsistotų šalia V.Uspaaskicho gyvas, kišenėje žodžio neieškantis tipas – būtų puiku, bet mes tokių neturim.
Mūsų politikoje fizikų karta – labai protingi, analitikai, bet jie negyvi. Net ir toks Georgas W.Bushas – jis nėra labai geras oratorius, bet turi savo kalbėjimo stilių, žodyną, ir visi politikai taip. Pažiūrėkit, kaip kalba Jacques Schiracas. Žodžio kišenėje neieško, trinkteli kaip reikiant. Jis gyvas.
Bet kas darosi Seime? Visiškai nebeturi apie ką kalbėti.
– Ar yra koks priešnuodis chamiškumui?
– Chamiškumo lygis priklauso nuo situacijos. Kai tave užpuola koks nors durnius ir trenkia į snukį, tu nesakai: „Atsiprašau”. Geriau yra pasielgti truputį chamiškai ir trinktelėti jam atgal.
Bet tokiam chamiškumui, apie kurį kalbame, priešnuodis yra bendrosios kultūros kilimas. Anksčiau baisaus chamiškumo būdavo visose krautuvėse, restoranuose. Tu aptarnaudavai kelnerį, o ne jis tave. O dabar – ateini į banką susinervinęs, sakai: „Kur dingo mano milijonai, kurie buvo?!” O jums mandagiai atsako: „Ne, pone, jūs dar nebuvote uždirbęs milijono, gal kitą kartą”.
Kiekvienas iš mūsų turime būti kultūringesni ir tada viskas bus gerai. Bet mes klausiame išdidžiai: kas turi kultūrą kelti, vis primetinėjam šį darbą kažkam kitam. Niekas negali ateiti ir jos pakelti. Mes patys turime taip elgtis – tai vienintelis kelias.
Kultūra ir yra gerbti kitą žmogų, kitą nuomonę, kito skonį. Vienam patinka E.Kučinskas ar kokia spiegianti mergaitė, o kitam patinka Urmana. Bet reikia gerbt. Jei popsininkas pradės tai gerbti, bus labai gerai.
Gal pagaliau žmogus vieną kartą per gyvenimą, nes jis daugiau negyvens, gali pagalvot, kad čia irgi vertybės: palauk, kaip aš gyvenu? Kad kažkodėl šitiems žmonėm tai yra nepaprasta vertybė, o aš nieko nežinau?.. Gal ir man reikėtų prieš numirštant ir daugiau niekad nebeatsikeliant paimti ir pažiūrėti, kas čia yra, nes kitos galimybės jau nebus.
Čia ir yra ta kultūra. Iš čia randasi ir pagarba, ir noras būti pasaulyje ne tokiu sušiktu chamu. Kaip čia dabar pakeisti?