Į Nacionalinę dingusių asmenų pagalbos liniją („National Missing Persons Helpline”) Londone telefonu kreipiasi ir savo artimųjų Anglijoje pasigedę lietuviai.
Per metus daugiau nei 150 tūkst. skambučių priimanti organizacija turi atskirą liniją skambinantiems iš užsienio, o jos darbuotojai tvirtina esą pasirengę padėti visų tautybių žmonėms – ir patekusiems į bėdą toli nuo namų, ir iš jų žinių nesulaukiančioms šeimoms.
Nacionalinė dingusių asmenų pagalbos linija buvo įkurta 1992 metais kaip labdaros organizacija ir per tą laiką gerokai išplėtojo savo veiklą bei pelnė ne tik Anglijos visuomenės, bet ir teisėsaugos struktūrų pasitikėjimą.
Apie dingusiuosius 50 darbuotojų bei apie 200 savanorių turinčiai organizacijai praneša ne tik gyventojai, bet ir policija.
Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kasmet šalyje apie 210 tūkst. žmonių paskelbiama dingusiais be žinios. Dauguma jų, apie 60 proc., sugrįžta namo sveiki arba praneša apie save per artimiausias 72 valandas, tačiau tūkstančiai taip ir neatsiranda. Anot linijos darbuotojos Sofijos Vudford, tuo metu sielvartaujančioms šeimoms jie yra ypač reikalingi. Deja, anot S. Vudford, nepaisant organizacijos pastangų, apie 30 proc. visų dingusiųjų išnyksta tarsi dūmas: „Niekada taip ir nesužinome, kas atsitiko su tais žmonėmis”, – pasakojo anglė.
Tarp suaugusiųjų dažniausiai dingusiais be žinios paskelbiami trečią dešimtį baigiantys vyrai. Taip pat Britanijoje kasmet iš namų pabėga apie 100 tūkst. vaikų ir jaunuolių. Iš namų pabėgusiems vaikams orgnizacija turi atskirą telefono liniją – bet kuriuo paros metu jie gali paskambinti ir kreiptis patarimo ar pagalbos bei perduoti per organizaciją žinutę savo šeimoms.
Teigiama, kad dažniausiai vaikai palieka tėvų namus dėl šeimyninių konfliktų ir kitų problemų. Dalis vaikų pagrobiama. „Paprastai vaiką slapta išsiveža vienas iš tėvų, vykstant ginčams dėl tolesnės jo globos”, – pasakojo S. Vudford. Kiti pagrobimo atvejai yra reti.
60-mečių ir vyresnių žmonių dingimo priežastimi paprastai tampa psichinės ir kitos senatvės ligos. Organizacija ieško ir prekybos žmonėmis aukų. Didelė dalis dingusiųjų, kaip vėliau paaiškėja, tampa nelaimingų atsitikimų bei nusikaltėlių aukomis. Taip pat žmonės palieka namus dėl skolų, išgyvendami dėl savo priklausomybių alkoholiui ar narkotikams bei depresijos.
Dingusieji per pagalbos liniją gali ne tik pranešti apie save šeimoms, bet ir gauti prieglobstį ar kitą reikalingą pagalbą. Organizacija pažymi, kad pilnametystės sulaukę asmenys turi laisvę išeiti iš namų nutraukus visus ryšius, todėl visiems skambinantiems garantuojamas konfidencialumas.
„Glaudžiai bendradarbiaujame su šalies televizijomis, spauda – ieškoti dingusiųjų labai padeda žiniasklaida”, – pasakojo S. Vudford.
Apie 10 proc. visų dingusiųjų, kurių ieško organizacija, yra užsieniečiai. „Taip, ieškome ir lietuvių”, – patvirtino S. Vudford.
Organizacija džiaugiasi, kad kai kuriuos žmones pavyksta rasti net praėjus dešimčiai metų po to, kai jie dingo be žinios.
Paiešką palengvina kompiuteriniu sukuriami fotomontažai, padedantys įsivaizduoti, kaip dingęs žmogus galėtų atrodyti praėjus keliems ar net penkiasdešimčiai metų. Anot organizacijos ekspertės Teri Blait, ypač greitai keičiasi vaikų išvaizda, todėl ši technologija gali būti labai naudinga. T. Blait kabinete kabo plakatai net ir su kūdikių nuotraukomis bei jų fotomontažais šalia, kuriuose vaizduojamas jau ūgtelėjęs vaikas.
Lietuvos valdininkų, nevyriausybinių organizacijų bei žurnalistų delegacijos sudėtyje Londone lankiusis Lietuvos dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė sako, kad pastarąjį paieškos būdą norėta diegti ir mūsų šalyje. „Apsigalvojome, nes tai vis dėlto nėra labai efektyvu, – komentavo O. Gustienė. – Juk negali žinoti, kaip iš tiesų po dešimties metų atrodys dingusi moteris – kokia bus jos šukuosena, kaip ji dažysis.”
Tačiau O. Gustienė pripažįsta, kad iš kolegų Anglijoje galima pasimokyti daugelio dalykų. Vizito metu ypač jai įstrigo anglų policijos požiūris į dingusiųjų be žinios problemą. Tuo tarpu Lietuvos teisėsaugininkai, anot O. Gustienės, į tai žiūri gana atsainiai.
„Taip pat man įsiminė, kad Anglijoje vaikas gali iš namų pabėgti nors ir šešis kartus – jo vis tiek bus ieškoma. O pas mus apskritai tenka girdėti, kad dingę be žinios žmonės Lietuvoje – ne problema”, – apgailestavo O. Gustienė.
Vadovė pridūrė, kad paiešką Lietuvoje labai apsunkina ir tai, kad neretai nežinoma, kokioje šalyje žmogus dingo. „Nemažai žmonių dingsta užsienyje, tačiau kiek ir kur, jums nepasakytų niekas. Todėl turime ieškoti dingusiųjų net nežinodami, kokioje valstybėje turime tą daryti”, – sakė O. Gustienė.
Dingusiais be žinios kasmet paskelbiama apie 2000 Lietuvos piliečių.