Po atkaklios, 40 parų trukusios kovos su nuožmia kauniečio Gintaro Urbonavičiaus liga Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) gydytojai išleido ligonį gydytis ambulatoriškai į namus. Dabar G.Urbonavičius, nors ir silpnas, jau užkuria krosnį, žiūri televizorių, dirba kompiuteriu, džiaugiasi anūku ir dėkoja medikams už išgelbėtą gyvybę.
Diagnozuoti ligą sunku
Gintaras niekada neužmirš praėjusių metų paskutinės dienos. „Naujųjų metų išvakarėse pajutau silpnumą, šaltuką, bėgantį per nugarą, bet nekreipiau dėmesio. Galvojau, vėjas perpūtė, tačiau vakare sėsti prie šventinio stalo jau nebegalėjau – temperatūra šoktelėjo iki 40 laipsnių”, – prisiminė pirmąsias ligos dienas G.Urbonavičius.
Visą savaitę ligonis pats gydėsi nuo gripo, neleisdamas žmonai kviesti greitosios medicinos pagalbos. Po savaitės tokio gydymosi visgi buvo priverstas kreiptis į šeimos gydytoją, ši tuoj pat nusiuntė pas kitus specialistus. Gintaro kraujo tyrimų rezultatai bylojo, kad organizme vyksta stiprus uždegimas, tačiau niekas negalėjo pasakyti kur. Tik kardiologai echoskopu aptiko širdies raumenyje pūlinukų. Gintaras buvo kaipmat paguldytas į KMU Kardiologijos klinikos 2-ąjį skyrių, vadovaujamą docentės Aušros Kavoliūnienės.
„Buvau toks silpnas, kad vos pajėgdavau nueiti iki tualeto. Mačiau, kad gydytojai labai susirūpinę, tačiau nežinojau priežasties. Tik vėliau, kai pradėjau kapanotis iš šio baisaus uždegimo, skyriaus ligoniai man pasakė, kad čia buvo sergančiųjų tokia liga, tačiau nė vienam nepavyko pasveikti”, – prisiminė Gintaras.
Džiaugiasi artėjančiu pavasariu
Gydytojai, gydydami sunkų ligonį, veik kasdien šaukė įvairių specialistų konsiliumus. Ligonis gaudavo dideles dozes antibiotikų, ir pūlinukai širdies raumenyje pradėjo vienas po kito nykti, tačiau iki pergalės dar buvo toli.
„Greičiausiai nuo ilgalaikio gydymo antibiotikais prasidėjo alergija – vieną rytą prabudau visas raudonas. Kai alergologai pašalino priežastį, oda vėl atgavo normalią spalvą. Tik po pusantro mėnesio gydymo sužinojau, kad buvau beveik beviltiškas ligonis”, – sako Gintaras.
Labai klastinga ir sunki liga sėlino pamažu, tikrindama silpniausias būsimos savo aukos organizmo grandis. Anot ligonio, jis jau 20 metų sergąs cukriniu diabetu, kuris pamažu išklibino organizmo atsparumą. Kai ši liga jau buvo pažeidusi labai svarbius jo gyvybei organus ir kraujagysles, Gintaras to nejuto, negalvojo apie sveikatai gresiančius pavojus. Tad pirmiesiems kraujo užkrėtimo požymiams neskyrė reikiamo dėmesio – aukštą temperatūrą palakė gripu ir gydėsi pats, o vėliau buvo gydomas namuose, nes gydytojams buvo sunku iškart diagnozuoti klastingą ligą. Tad per 10 dienų infekcija išplito po visą organizmą.
Dalis kraujo užkrėtimo priežasčių slypėjo ir burnoje. Kai ligoninėje Gintarą aplankę odontologai ir veido-žandikaulių ligų specialistai nutarė skubiai šalinti neištrauktas dantų šaknis ir atlikti kitas procedūras burnoje, ligonis suprato, kokį mirtiną pavojų sveikatai gali sukelti atidėliojami vizitai pas odontologijos specialistus.
Bendrų pastangų pergalė
KMU Kardiologijos klinikos 2-ojo skyriaus vedėja docentė Aušra Kavoliūnienė neslėpė – G.Urbonavičiaus liga buvo nelengvas testas ne tik kardiologams, bet ir daugybei kitų specialistų. Mat sunkų nežinomos kilmės kraujo užkrėtimą, kuris sužalojo daugelį organų, sukėlė ne viena, o daugybė priežasčių.
„Kai Gintaras pateko į Kardiologijos kliniką, visi jo vidaus organai jau buvo pažeisti ligos, kamavo aukšta temperatūra ir šaltkrėtis. Buvo sunku nustatyti, kuris organas buvo pažeistas pirmiausiai ir labiausiai”, – prisiminė docentė.
Po daugybės laboratorinių, ultragarso ir instrumentinių tyrimų, ultragarso ekspertų ir vos ne kasdieninių įvairių specialistų pasitarimų, kompiuterinės tomografijos pavyko ne tik nustatyti pažeistus organus, bet ir sėkmingai galynėtis su itin reta liga – sepsio (dar vadinamo kraujo užkrėtimu) sąlygotu širdies raumens uždegimu, kurį komplikavo uždari pūliniai širdies raumenyje.
Gydytojai žinojo, kad buvo tik nedidelė tikimybė išgydyti Gintarą. Atidūs, supratingi ir labai padedantys ligoniui sveikti ligonio artimieji, siekę sužinoti tiesą, buvo apie tai informuoti. Nieko nenujautė tik pats ligonis, kuris narsiai kabinosi į gyvenimą. Gintaro ir jo artimųjų optimizmas, gera valia labai padėjo gydytojams, 40 dienų kovojusiems už ligonio gyvybę.
Gintaras, grįžęs į namus, gydosi ambulatoriškai. Šeimos ir kiti gydytojai periodiškai tiria jo sveikatą. Kardiologai, kiti specialistai tik po mėnesio galės lengviau atsikvėpti – tiek laiko prireiks įsitikinti, kad ligonis tikrai įveikė ligą. Gydant ligonį, specialistų konsiliumo sprendimu buvo panaudotas KMUK administracijos pastangomis įkurtas specialus vaistų fondas, skirtas ypatingai sunkioms ligoms gydyti.
„Už tai, kad šiandien galiu džiaugtis artėjančiu pavasariu, šeima ir svajoti apie žvejybą su tėvu prie Nevėžio ar Aiseto ežere, esu labai dėkingas mane gydžiusioms gydytojoms Nėriai Stoškutei, Eglei Ereminienei, skyriaus vedėjai Aušrai Kavoliūnienei, daugybei KMUK specialistų ir, žinoma, tėvui, žmonai, tetoms, kurie kasdien buvo šalia”, – kalbėjo Gintaras.