San Paulo mieste Brazilijoje įsikūręs Lietuvos didikų palikuonis pastaruoju metu prekiauja nekilnojamuoju turtu, tačiau jis neatsisakytų užimti sostą Lietuvoje.
Kaip išsiaiškino mūsų šalies istorikai, 33 metų kunigaikštis Paulius Sanguška yra giminystės ryšiais susijęs su didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnumi Teodoru.
Lenko ir prancūzės sūnus yra vienintelis Gediminaičių dinastijos atšakos – Sanguškų – giminės atstovas.
Viduramžiais Sanguškos įsitvirtino Volynės kunigaikštystėje (dabar – Ukraina).
Iki Antrojo pasaulinio karo jie gyveno Lenkijoje.
Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui” P.Sanguška pusiau juokais užsiminė jau nusižiūrėjęs vietą valdovo rūmams Vilniuje.
* * *
– Kaip ir kada išgirdote, kad esate Gediminaičių palikuonis?
– Aš tai žinojau nuo gimimo, nes tai – mano šeimos istorijos dalis.
– Ar kada nors bandėte apie tai pranešti Lietuvai?
– Ne. Tiesiog žinojau, kad tai – mano šeimos istorijos dalis, apie savo giminę skaičiau istorijos knygose.
– Ar buvote ką nors girdėjęs apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę?
– Žinoma. Turiu daugybę dokumentų, kurie turėtų būti surinkti ir išspausdinti atskira knyga Lietuvoje, nes mano šeimos istorija yra Lietuvos istorijos dalis.
Turiu didžiojo kunigaikščio Gedimino istoriją, knygų apie bendrą Lietuvos istoriją su Ukraina, Baltarusija, Lenkija.
Jose visose kalbama apie mūsų šeimos šaknis.
– Daugelis lietuvių ir dabar dar didžiuojasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. O ką jums reiškia būti palikuoniu dinastijos, kuri XV amžiuje valdė vieną didžiausių valstybių Europoje, iš kurios teritorijų dabar liko tik maža dalis?
– Savaime suprantama, sugrįžimas į Lietuvą man sukelia stiprių teigiamų jausmų.
Juo labiau kad patyriau, jog Gedimino ir jo palikuonių istorija dar gyva Lietuvoje, ji čia labai svarbi. Aš tuo labai didžiuojuosi.
– Sanguškų giminė buvo šešta pagal turtus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Gal domėjotės, koks kadaise jūsų protėvių valdytų rūmų ir žemių likimas?
– Dabar šie turtai yra tik Lietuvos istorijos dalis. Mūsų šeima yra jos dalis, todėl ir jos buvę turtai priklauso Lietuvai.
Šis turtas turėtų duoti naudos Lietuvai. Būti Lietuvai kaip muziejai, kad padėtų atkurti istorines šaknis, kad lietuviai žinotų viską apie savo šalies istoriją.
– Kaip atsitiko, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinastijos atstovai atsidūrė Brazilijoje?
– Lenkijoje gyvenęs mano senelis prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 metais paliko šalį. Per Vengriją, Italiją ir Prancūziją jis pasiekė Portugaliją, o iš ten sėdo į laivą, plaukiantį į Braziliją.
Jis galėjo rinktis tarp Brazilijos ir JAV, tačiau būtent Brazilijoje buvo galima gauti leidimą nuolat gyventi.
Kadangi vyko karas, norėjosi saugaus gyvenimo, todėl mano senelis pasirinko šią šalį. Nuo to laiko mūsų šeima gyvena tarp Brazilijos ir Prancūzijos.
– Ar jūsų šeima gausi?
– Mano senelis buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jis taip pat turėjo tik vieną sūnų – mano tėvą, kuris mirė prieš 16 metų. Aš taip pat – vienturtis sūnus.
Taigi daugiau palikuonių nėra. Esu vienintelis ir paskutinis Sanguškų šeimos narys. Aš ir mano motina turime Sanguškos pavardę.
Šeimos kol kas nesukūriau.
– Kuo užsiimate?
– Verčiuosi prekyba nekilnojamuoju turtu Brazilijoje ir Prancūzijoje. Tai – mūsų šeimos verslas.
– Ar tai, kad esate senos istorinės dinastijos atstovas, turi įtakos jūsų gyvenimui? Galbūt šis faktas kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą?
– Praeityje tai negalėjo turėti kokios nors įtakos, nes šeima neturėjo kito pasirinkimo – senelis turėjo išvykti į Braziliją ir pradėti savo gyvenimą iš naujo.
Aš pats buvau vienas tų šeimos narių, kurie maždaug prieš 16 metų pirmą kartą apsilankė Lenkijoje. Ten viešėjau jau kelis kartus, gavau Lenkijos pilietybę.
O dabar aš sugrįžau ir į Lietuvą, nes čia taip pat glūdi mano šeimos šaknys – iš čia kilo visa Gediminaičių dinastija.
– Ar svarstote galimybę atvykti į Lietuvą gyventi?
– Žinoma, aš nuolat apie tai galvoju. Tačiau turiu rasti tam tinkamą laiką.
Profesorius Alfredas Bumblauskas mane ir mano motiną pakvietė dalyvauti konferencijoje apie Gediminaičių istoriją.
Man tai buvo puiki proga atvykti ir pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo šalis, kurioje glūdi mano šaknys. Nes iki šiol aš apie Lietuvą žinojau tik iš knygų.
– Kiek, jūsų manymu, Sanguškų giminė yra svarbi Lietuvos istorijai?
– Manau, kad tai viena svarbiausių giminių Lietuvoje. Vilniuje šį žinojimą savo knygomis ir žiniomis man patvirtino ir profesorius A.Bumblauskas.
– Lietuvos naujausioje istorijoje jau buvo vienas bandymas atgaivinti monarchiją ir pasikviesti karalių. Tai įvyko 1918 metais. Kaip reaguotumėte, jei dabar jums būtų pasiūlytas Lietuvos sostas?
– Tai visiškai priklauso tik nuo Lietuvos žmonių, valdžios. Tik ne nuo manęs.
– Jūsų protėvio Teodoro jaunesnysis brolis Jogaila buvo Lenkijos ir Lietuvos karalius, o jo pusbrolis Vytautas – Lietuvos didysis kunigaikštis.
Jeigu jums pasiūlytų atgaivinti šią tradiciją ir užsidėti karūną, ar sutiktumėte?
– Galbūt pasiūlymą priimčiau.
– Jeigu jau taip atsitiktų, kokia tai būtų monarchija?
– Tai priklauso nuo to, ko nori Lietuvos gyventojai, kaip jie supranta savo istoriją, savo šaknis. Aš, žinoma, visada norėjau padėti savo šaliai ir visada norėsiu. Tai mano šeimos ir mano dinastijos dalis. Bet sprendimą turiu priimti ne aš, o Lietuvos žmonės.
– Ar norėtumėte turėti realią valdžią ar, kaip dabar yra daugumoje monarchijų, tik simbolinį vaidmenį?
– Galiu tik pakartoti, jog tai priklauso nuo Lietuvos žmonių.
– Kokį įspūdį jums palieka Lietuva? Ar čia pamatėte tai, ko tikėjotės?
– Daugiau ar mažiau taip. Sužavėjo tai, kaip šiltai čia mane priėmė, kokia graži Lietuva. Apžiūrėjau Vilnių, šiek tiek keliavau.
– Kokioje Vilniaus vietoje norėtumėte turėti savo rūmus?
– Kaip profesorius A.Bumblauskas sakė, jie turėtų būti prie Gedimino pilies (juokiasi).