Į susitikimą su „Autosalonu” dainininkas Ovidijus Vyšniauskas šiek tiek pavėlavo.
„Nenorėjau per pūgą skubėti. Greičio taip, kaip jaunystėje nebemėgstu, o anksčiau ir nuo skardžio autostradoje esu lėkęs. Manydavau, kad visi aplinkiniai važiuoti nemoka, o paskui pradėjau galvoti”, – paaiškina jis.
Pirmoji jūsų pažintis su automobiliu tikriausiai prasidėjo nuo moskvičiaus arba žigulių?
Nuo žigulio. Ne, nuo moskvičiaus. Jis buvo mamos. O žiguliai buvo pirmoji mašina, kurią įsigijau pats.
Tėvai leisdavo pavairuoti po kiemą?
Pats pasiimdavau, ir ne tik po kiemą. Ne vien važinėtis – su broliu pakankinti. Pažiūrėdavom, ką ji gali. Keturiolikos jau važinėjau ir su motociklu. Dar ir dabar šiek tiek pavažinėju, bet motociklo neturiu ir nesu motociklininkas – visko gyvenime nesuspėju.
Teko girdėti, kad žiguliai lietuvius išmokė taisyti automobilius.
Vieni žiguliai garaže ant sienų būdavo pakabinti detalėms, o kitais važinėdavai. Aš ne tik moku pasikrapštyti prie automobilio, bet ir mėgstu tai. Tik dabar lauke automobilį statau, todėl neturiu sąlygų tuo užsiimti.
Automobilis jums tikriausiai šis tas daugiau nei tik transporto priemonė?
Vyrui, sako, svarbiausia laikrodis, batai ir automobilis. Man jis svarbus, prisirišu ir patinka, bet įsimylėti – ne. Tai – ne moteris. Dabar turiu „Peugeot 605”. Kodėl toks? Todėl, kad tai – patikimas darbinis turbodyzelinis modelis su automatine pavarų dėže, kondicionieriumi ir kitais reikalingais priedais. Aš jame nepavargstu. Jo ir niekas nevagia, tik langus išdaužo pažiūrėti, ar magnetofonas yra.
Bet mano investicijos dabar eina kitur – studijai namie, be to, susidomėjau laivininkyste. Lankau kursus ir laikysiu laivavedžio teises pramoginiam laivui iki 24 metrų ilgio. Ukrainoje man dabar daro brigą, ieškau galingo variklio, kad būtų galima pajusti greitį.
O greičio sausumoje nemėgstate?
Mėgstu ne greitį, o galingumą. Kai vandenyje jo trūksta – neįdomu. Ant kelio irgi patinka smagiai važiuoti, bet protingai.
Pas mus automobilių galingumas – ką ten… Turiu svajonių mašiną – „Bugatti”. Pirmąkart pamačiau ją žurnale, paskui – filme, o dar vėliau – Venecijoje. Mašinų mašina, žvėris. Ateis laikas gal ir jai.
Ar pripažįstate, jog automobilis yra menas?
Iš dalies su tuo sutinku. Kiek domiuosi, pastebiu, kad dizaino tendencijas pasaulyje diktuoja italai. Jie kuria dizainą ne tik itališkoms mašinoms, bet yra samdomi ir kitų korporacijų. Meno kūrinių yra ir tarp senų, ir tarp naujų automobilių. Aš tai suprantu ir vertinu, bet man svarbiausia – patogumas.
Apie vairuotoją negalvojote?
Anksčiau galvojau, bet su vairuotoju reikia bendrauti, bent jau dėl elementarios kultūros. Negalėsiu juk būti kažkoks stabas…
Bet ar nesunku po koncerto pačiam ilgą kelią vairuoti namo?
Mašinoje reikia jausti poilsį, nes atvažiavimas ir grįžimas yra neišvengiama koncerto dalis.
Kartą, kai dar turėjau žigulius, švintant važiavau namo po koncerto ir baisiai užsinorėjau miego, net kelio linijos dvejintis pradėjo. Nusukau kažkur prie upės, atsiguliau ant priekinių sėdynių, iškišau kojas į lauką – žiguliuose nebūdavo labai patogu miegoti – ir užmigau. Atsibundu, dairausi – gamta graži, kiškučiai ganosi, o man taip lyg ir verkt norisi, lyg ir skauda kažką, nesuprantu. O, pasirodo, taip norėjau miego, kad net nepajutau, jog kojas į skruzdėlyną buvau nuleidęs…
Jei mieliau važiuojate vienas, tikriausiai ir pakeleivių neimate?
Imu. Senelius, vaikus, einančius į mokyklą. Dar paklausiu, ar toli mokykla. Niekada nebijau sustoti, ypač jei blogas oras. Jaučiu pareigą – gal tam žmogui daug labiau kažkur reikia negu man.