Naudinga yra pabūti atsiskyrus, o paskui pažvelgti į visuomenę. Žvilgsnio reikia greito, nes ilgai netrukus pats stebėtojas priima visas keistybes kaip įprastą, kasdienį reiškinį.
Tad štai: greitam visuomenės „nuotraukos” padarymui reikalinga jos narių sankaupa. Argi ne puiki vietelė tam yra mūsų dienų perliukas atsigaunančiuose ir vis populiarėjančiuose Druskininkuose – „Spa Vilnius”?
Kokia yra grietinėlė, kai jai sukanka penkiolika? Tokio amžiaus viskis įgauna švelnų subalansuotą skonį, konjakas žymimas aukštą kokybę garantuojančiomis raidėmis XO. O kaip naujieji lietuviai, grietinėlė, kitaip tariant, „rinktiniai žmonės” (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodyną)? Papasakosiu įspūdžius iš jubiliejinių 2005 metų.
Taigi lygiai prieš metus ilgajam šventiniam savaitgaliui į „Spa Vilnius” sukurnėjo svečių iš visos Lietuvos. Ir ne šiaip žmonelių, bet tų, kurie tikra to žodžio prasme vartoja saldžiuosius Nepriklausomybės vaisius. Tačiau atvykstančius pasitinka tik jau ne Trispalvė. Gal kur ir pakabinta (nes priklauso), tačiau negi gaudysi varnas užvertęs galvą, kai tave prie abiejų pagrindinių įėjimų pasitinka ledo skulptūros. Nuo Ratnyčėlės pusės, iš kiemo, kur privažiuoja dauguma automobilių, ties durimis stovi ledinis kelių metrų aukščio gaidelis. Gražu, malonu akiai ir mažiems, ir dideliems.
Įeiname į holą, papuoštą akis badančiu aukso spalvos bareljefu, kuris tiesiog šaukia: žiūrėkite į mane, aš – tikriausias nuogas kičas! Ieškokite dar! Tačiau registratūra mus kviečia kitoms paieškoms. Šis šventinis Lietuvai savaitgalis bus ispaniškas, ir virtuvėje šeimininkaus virėjas iš Barselonos.
Ką pagamins visiems, bus dideli katilai keliems šimtams, o laimėjusių loteriją gomuriams teks laimė pasidžiaugti specialiai jiems gamintais patiekalais. Tereikia suskaičiuoti ledo skulptūras aplink sanatoriją. Išradingas būdas priversti daugumą skirti bent kiek dėmesio šiam žavingam žiemos menui ir tuo pagerbti jo kūrėjus. Šaltukui žnaibantis klijuoti vandeniu ledo plytas, jas pjaustyti ir kalti – ne tas pats, kaip mojuoti plaktuku šiltoje pastogėje. Šioks toks skulptorinis extreme.
Skulptūrų tęsinio toli ieškoti nereikia: iš holo pro stiklines paradines duris matosi kelios iš jų. Tolumoje spindi Eifelio bokštas, ir visi gali prisiminti savąjį Paryžių, nostalgiškai atsidusti, pasakyti kaimynui, kad eilė bokšto papėdėje buvo ilgesnė nei šiandien prie registratūros ir išgirsti atsakymą apie Paryžiaus rugpjūčio karštį, kada kondicionuotos parduotuvės yra vienintelis išsigelbėjimas – ir, žinote, labai daug gerų nuolaidų, – manau, dauguma svečių negali būti ten nesilankę.
Bokštą šiek tiek užstoja tiesiai priešais paradinį įėjimą iškilęs bet kurį krepšininką ūgiu pranokstantis ledo zuikelis styrančiomis peršviečiamomis ausimis. Kažkur labai matytas. Iš lauko parbėgę vaikučiai susižavėję sako eilėje stovintiems tėveliams: „O kiškutis pasipuošęs! Jis turi tokią babočką, kaip mama man uždėjo per Kalėdas!” Tėvai nė nemirkteli dėl peteliškės pavadinimo, nes patys tą žodį kažkada nugirdę rusų filme, tačiau dirsteli dar kartą į čia pat už stiklinių durų besipuikuojantį milžiną kiškutį ir susižvalgo tarpusavy lyg ką negero iškrėtę. „Kiškutis sužinojo, kad mes atvažiuojame, užtai pasipuošė,” sugalvoja paaiškinimą mama, ir vaikučiai nukurna toliau, nudžiugę, kad tarp daugybės jų gerbėjų yra ne tik tėvelio sekretorė ryškiomis kaip mamos lūpomis, bet ir toks gražutis zuikelis.
Tada nušvinta: štai kur aš jį mačiau! Juk tai Playboy zuikelis. Ką reiškia aplinka! Pažinti neįmanoma. Aplink stovėję ir girdėję vaikučius irgi pagaliau atpažįsta, kas tai per žvėrelis. Ne pamiškėm jis laksto. Jo ausytės styro šalia visokių moteriškų grožybių, kurios automatiškai ateina į galvą pamačius nuolatinį jų palydovą. Todėl pasigirsta negarsus vyriškas krizenimas, keli koketiški moterų aiktelėjimai. Visi šypsosi, visi patenkinti savo žiniomis įminę mįslę ir jaučiasi tarytum atsakę į „Kaip laimėti milijoną” klausimą. „Mūsų neapmausi, mes pasaulio matę,” byloja akys.
Pažvelkim per petį atgal, kur kiemo pusės stiklines duris saugo dvimetrinis gaidelis ledo skiauterėle. Kada pro abejas duris abipus holo kas nors įeidinėja vienu metu, jos prasiveria, ir abi skulptūros gali pasiųsti viena kitai oro bučinį. Palaukite.. Jei zuikelis – ne laukelių miškelių, o papukų užpakaliukų, tai ir gaidelis ne tas begėdis, kur išmušė vištelei akytę lazdyno riešutu. Tai ne gaidelis, o gaidys! Iš tų gaidžių, kur kito tipo sanatorijose už prasižengimus ilsisi. Petušnia. Vaikučiams taip nepaaiškinsi. Na ir simbolika mus pasitinka! Kaip viešnamyje no limits. Iš vienos pusės hetero, iš kitos bi. Viskas galima, mes atviri ir nevaržomi, ir pedikai mums nė motais, ir niekas mums nė motais. Dangus mums ne riba. Svarbiausia – ilgas savaitgalis!
Petraitis! – garsiai ištaria jauna moteris administratorei (kaip supratote, visos pavardės pakeistos), kada ateina jos eilė. Nedidukė, apvalutė, sidabru blizgančios kelnės sukištos į aulinukus iki kelių, kad matytųsi visas jų grožis ir aukšti ploni it ylos kulniukai. Estetinius jausmus nustelbia smalsumas, kaip jai pavyko įveikti kiemą nesusmigus kulnais į sniegą. Gal baleriniškai pratipeno pirštų galiukais? O vyras pūkštė iš paskos su lagaminu ar dviem, ragindamas neatsilikti pirmoką sūnelį. – Tačiau mano vizija tuoj pat paneigiama. Portjė kažką pašnabžda vyrui, ir tas išėjęs laukan sėda į keturakį mersedesą, kuris pastatytas tiesiai ant durų ir užgriozdina įėjimą kitiems svečiams. Štai kur rūpestis ir meilė žmonai! Nuo sėdynės – tiesiai ant slenksčio. Kokie dar tipenimai? O jei kulnas brangiausiajai nuluš? Batai juk pinigus kainavo. Nė vieno nereikalingo žingsnelio. Ir pats nešdamas lagaminus tik per slenkstį sutaupo jėgų: jų prireiks treniruoklių salėje.
Tampa aišku, kodėl portjė stovi vestibiulyje su paltu. Jam nuolat tenka išeiti laukan ir prašyti naujai atvykusius svečius patraukti automobilius nuo įėjimo, parodyti laisvas parkavimo vietas šalimais. Mat ir kiti svečiai jaučiasi ne mažiau garbingi ir nesileis verčiami apeidinėti svetimą automobilį, kad ir blizgantį. Juk jų pačių – ne prastesni.
Administratorė klausia moters, ar jie užsisakę ir sveikatingumo kompleksus.
Reeemiii! – spygteli toji vyrui pavymui. – Kompleksą ėmei? – Nors man net ausų būgneliai suskaudo, vyro klausa aiškiai ne tokia jautri, ir jis net nemirkteli per stiklo duris. Tada jaunoji mama pasiunčia savo mažąjį garbanių: Demianai, pakviesk tėtuką.
Demianas Petraitis pasileidžia tekinas per fojė, rėkdamas visa gerkle: „Tėėė!” Eilė prasiskiria jį praleisdama. Demianas auklėjamas ledlaužiu. Kas bus, kai vieną dieną kliūtis prieš keistavardį neprasiskirs? Jo niekas nebus mokęs, kad ledas ne tik laužomas, – jis tirpsta nuo šilumos. Administratorė sveikinasi su kitomis klientėmis. Tai dvi balzakiško amžiaus trumpaplaukės sportiško stiliaus draugelės. – Pavardė? – Sudikas! – JŪSŲ pavardė? – perklausia administratorė. – Sudikas!!! – Pavytusi gražuolė savo balsu nenusileidžia nei batuotai mamytei, nei jos garbaniui. – Na ir kaimas! O dar keturios žvaigždės!
Administratorė prisimena girdėjusi per TV tokią naują madą (ten kasdien parodo, kad Simutis – tai moteris) ir susigėdusi nuleidžia akis.
– Tundra, – garsiai į lubas paleidžia Sudiko draugelė. Jos abi apsižvalgo aplinkui išdidžiais nugalėtojų žvilgsniais. Daugelio kartų Sudikienės ir Sudikaitės gailiai atsidūsta savo amžino poilsio vietose.
Tylą nutraukia pastaba iš eilės: – Pirmą kartą matau, kad keturiose žvaigždėse čemodanus patiems reikia nešioti.
Kažkas pasigauna: – Kai mes prieš mėnesį buvome prie Turino slidinėti…
– Ten kitąmet bus žiemos olimpiada, – sublizga erudicija jaunas vyras slidininko kepuraite, o jo antroji pusė su šilta kalnietiška juosta ant ausų kreipiasi į turinietę: – Kaip ten? Ar verta? Mes planuojame varyti ant olimpiados. Gal jūs irgi? Papasakosite, kas ten kaip? Mes tai čia liuksą paėmėme. O jūs?
Vėl atgyja šurmulys, braška slidžiomis grindimis stumiami krepšiai ir lagaminai. Kada jau tas portjė juos nešios! Nepersiplėš žmogus pusiau. Tokio krūvio jo kolegos Alpėse tikrai nepakeltų be specialaus pasiruošimo. Jis visas suplukęs laksto į lauką ir atgal, nes kas antri atvykėliai būtinai taikstosi užstatyti duris savo automobiliu. Beribės jo mandagumo atsargos. Štai ir tų atsargų šaltinis sanatorijos savininkas, iš toli šviečiantis žydrais marškiniais it įspėjantysis ženklas. Norinčių į durininkus Druskininkuose pakanka.
Visi čia atvažiavo pavalgyti ir pasilepinti vandens procedūromis. Nemaža dalis – dar ir save parodyti. Tam tinkamiausia vieta – vakarienė. Kiekvienas gali atsiskleisti. Ateina vyrų su kostiumais, pasirišę kaklaraiščius, kiti – laisvalaikio rūbais. Yra tokių, kurie atšlepsi su šlepetėmis lyg į virtuvę pas save namie. Kai kurie, matyt, gyvenamoje patalpoje neįsivaizduoja kito rūbo kaip treningas ir nardo su kaupinom lėkštėm tarp stalelių, net guminiai sportbačių padai cypsi. Jie labai kontrastuoja su operiniais papuošalais apsikarsčiusiomis damomis. Tačiau labai tinka į porą moteriškėms, kurios, regis, čia atėjo tiesiai iš aerobikos salės. Žiūriu į jas iš tolo, nes nesinori tikrinti, ar stiprūs jų dezodorantai. Po aptemptu triko gali įžiūrėti kelnaičių ir liemenėlių kontūrus, tačiau vietoj erotinių paveikslėlių atmintyje sukyla sovietinio turizmo vaizdeliai, kada pagrindinis rūbas išvykai į gamtą buvo mėlynasis treninginis kostiumas su baltomis juostelėmis ant rankogalių ir apykaklių. Kaune juos vadino „sporto meistro treningais” ir su jais buvo tinkama vaikščioti net po Palangą, – išskyrus vakarinę promenadą ant tilto.
Šiandien medžiagos įvairiausios, modelių gausybė, o supratimo, kas kur tinka, nerasta. Mat supratimo reikia mokytis, o tam anei noro, anei laiko. Tiek naujų dalykų dar neišbandyta. Užtai regiu beribę laisvę, ir grietinėlė vakarienės metu panaši ne tiek į karnavalą, kiek į nebaigtą plakti kiaušinienę.
Prisiminiau, kaip sykį su draugais ėjome į kolonijinį Singapūro restoraną „Raffles”, ir vieno iš kompanijos neįleido, nes buvo pasipuošęs naujutėliais džinsais. Veltui jis skeryčiojosi, kad už juos paklojęs tris šimtus žalių, veltui aiškino, kad sėdint už stalo kelnių nesimato. Gavome palaukti, kol jis nuvažiavo persirengti, o tuo tarpu restoranas savo saskaiton pasiūlė mums pasivaišinti gėrimais prie baro.
Druskininkuose personalo nesuprasi: arba jis labai tolerantiškas, arba jam liepta į nieką nekreipti dėmesio. O gal jie paprasčiausiai labai užsiėmę? Juk valgyti gali kiek lenda – viskas apmokėta. Krauna, neša, parakinėja, nustumia šalin, vėl krauna. Sako, kad augę nepritekliuje ir sočiais laikais bijo, kad pritrūks. Padavėjos tik spėja nurinkinėti vos knibinėtas lėkštes. Tiesiog maisto naikinimo šventė.
Iš virtuvės salėje pasirodo išreklamuotas kulinaras. Tamsiame ispano veide tvieskia šypsena, jis daug juda, mojuoja rankomis, ir vėl dingsta užkulisiuose netaręs nė žodžio. Nežinau, ar man pasirodė, ar tikrai jam besisukiojant it operetės solistui pastebėjau, kaip akies kampeliu jis nulydi kaupinas lėkštes link staliukų ir jovalu paverstų jo kūrinių kalnus, keliaujančius padavėjų rankose į paplavas. Panašu, kad didesnę dalį jo triūso vaisių suės kiaulės. Vakare matau ispaną visiškai nusilesusį „Kolonadose” – darbo vietoje gerti jis nepratęs.
Ryte pasimankštinu sporto salėje, kur už vitrininių langų į tave žengia snieguotos išlakios pušys ir bėgioja ruduodegės voveraitės. Kol nusiprausiu ir apsirengiu, patenku į pusryčių pabaigą. Pirmas įspūdis, kad supainiojau duris ir atsidūriau priešpirtyje: dalis pusryčiautoju toliau diegia savą nevaržomo elgesio supratimą ir nesivargina apsirengti po dušo ar baseino. Nuo jų sklinda gaivus drėgno kūno kvapas, siekiant sulčių pikantiškai prasiskiria balti frotiniai chalatai, iš kurių kyšo plikos kojos guminėse šlepetėse. Moterų kojų nagai šviečia šviežiu raudonu laku. O kaip kitaip juos žiemą pademonstruosi, jei nepusryčiausi basnirčia? Matė kažką taip elgiantis Kanarų viešbučio terasoje.
Pasirodo ispanas veidu „po vakarykščio”. Susėda prie staliuko salės pakrašty su keliomis virėjomis ir be didelio entuziazmo kažką aptarinėja: spėju, kad tikslina vakaro valgiaraštį.
Viena iš dalyvaujančių moterų stebėtinai visa povyza man primena „Inturist gides, kurios viską žinodavo teisingai, o apie tuos, kurie jos žodžiais netikėdavo, pranešdavo, kur reikia. Įsivaizduokite mano apstulbimą, kai eidamas atsinešti kavos pro jų staliuką, išgirstu, kad moterys šneka rusiškai.
Dzūkiškuose Druskininkuose rusakalbės virėjos? Pasamdytos iš šalimais esančios Baltarusijos kaip pigi darbo jėga? Bet veidai išduoda jas esant dzūkaites. Kyla kita versija: ispanas bus maskvietis, kilęs iš Čilės Korvalano bendražygių, arba dar iš seniau, iš Ispanijos raudonųjų, kurie nuo Franko pabėgo į Rusiją dar prieš karą. Grįžtant atgal su puodeliu kavos, nugirstu ispaną šnekant ispaniškai, ir naujoji versija taip pat subliūkšta. Moteris, mano įvardinta kaip „Inturist gidė, verčia jo kalbą į rusų. Virėjos įdėmiai klausosi ir kažko klausia rusiškai su dzūkišku akcentu. Gimsta nauja versija: ispanas „tikras”, bet bus atvežtas per kokią Rusijos agentūrą su priklijuota vertėja.
Tai manęs nestebintų, nes lietuviai verslininkai, taupydami pinigus, nei kiek nesibodi savo veiksmais pritarti Maskvai ir eilinį kartą patvirtinti, kad širdimi jie – iš SSSR. Jie patriotiškai nusiteikę tik žiūrėdami krepšinį ar girdamiesi rusams bevizio režimo į Europą lengvatomis. Tačiau pamenu, kaip jie verkavo dėl vizų pas brolius slavus į Baltarusiją ir toliau į Rytus.
Perpiet „Kolonadose” geriu vieną puikiausių Lietuvoje „kruvinąją Merę” su saliero stiebeliu, o viską žinantis druskininkietis Rimas sugriauna ir šią mano versiją. Pasirodo, Druskininkai yra svetingai priglobę kažkokį kubietį su ruse žmona, ir toji buvo pasamdyta vertėjauti. Mat kubietis ją ispaniškai išmokė. Ką pajėgė vienas kubietis, to nesugebėjo visi Druskininkai, ir lietuviškai ji neprašneko.
Taip ir liks mums paslaptis, ką sužinojo ispanas virėjas apie Lietuvą, tačiau turėjo išsivežti bent šiokį tokį supratimą, kad mes beveik kaip rusai, tik kartais pašnekantys kažkokia sava tarme. Na ir kas čia tokio. Užtat sutaupėme. Per penkiolika metų neatsirado lietuvių, galinčių vertėjauti svečiui.
Pono Algimanto Čekuolio paslaugos per brangiai atseitų, 30,000 lietuvių dar negrįžo iš darbų Ispanijoje, o, – sakykit kaip norit , – rusakalbė druskininkietė vis geriau, nei gidė iš Maskvos. Ir pigiau. Nuo to Lietuvoje blogiau nepasidarė. O kas taupo, tas ir turi. Tiesa, ponai taupytojai?
Visas „Vilniaus Spa” tą savaitgalį buvo užpildytas, todėl lankytojų patogumui į pirčių kompleksą reikėjo užsirašyti iš anksto, kad nebūtų sausakimša. Atėjus mūsų valandai, pasinėrėme į vandens procedūrų malonumus. Palei baseino kraštą žaliuoja tropikų augalai vazonuose, čia pat už stiklo snieguota lietuviška žiema akina savo baltumu. Tvarką prižiūri jauna sportiška tarnautojų porelė. Tik staiga pasigirsta vaiko klyksmas ir kažkas pūkšteli šalimais. A, tai kažkieno atžala pramogauja. Štai dar keletas jos bendraamžių pasigauna parodytą pramogą, o tada tik saugokis, kad tau ant galvos neužšoktų. Nori relaksuotis – lipk iš baseino.
Gal tie vaikučiai ir supranta ant sienos kabantį akivaizdų piešinį, draudžiantį šokinėti į baseiną, bet šiandien jie gauna dar vieną pamoką, kad nereikia kreipti dėmesio į tai, kas nupiešta ar parašyta. Tai skirta kažkam kitam, o ne jiems ir jų tėveliams. Juk ta teta ir dėdė su švilpukais ant kaklų nieko nesako.
Laiku išlipau iš baseino: nuo pirties it meškinas atidunda net žvilgantis nuo prakaito vyras ir rėkdamas griūna į baseiną. Jo meškutė atitursena iš paskos ir, saugodama ševeliūrą, nulipa į baseiną kopėtėlėmis. Jai per galvą pūkšteli vandenin dar keletas garuojančių kūnų, sukeldami vos ne jūrinį bangavimą. Energingai pirmyn atgal siuvusi plaukikė siurbteli vandens ir priversta pasitraukti iš distancijos. Įdomu, ar vanduo jau pakankamai įsisūrėjęs nuo prakaito? Kaip Atlantas turbūt nepasidarys, bet priartėti prie Baltijos druskingumo gal ir įmanoma. Matyt, to ir siekiama, nes prižiūrėtojų ramybė nesutrikdoma. Čia pliuškenasi žmonės iš visos Lietuvo: girdi ir marijampoliškius, ir nuo Šiaulių, net klaipėdiškių esama.
Viso krašto grietinėlė niekuo nesiskiria nuo sostinės. Sykį lankiausi panašiame spa, kuris įrengtas prie Vilniaus esančiame „Le Meridien Villon” viešbutyje. Buvau gavęs pakvietimą. Pats neįpirkčiau, nes honoraro už šį straipsnį neužtektų apmokėti sąskaitos už valandą tenai. Tad renkasi tik „patys patys”. Sako, ir turtingiausi baltarusiai atvažiuoja savaitgaliais atsikvėpti nuo Aleksandro Lukašenkos režimo. Ir ką jūs manote – ta Vilniaus top viršūnėlė elgiasi lygiai taip pat, kaip publika Druskininkuose, plauna prakaitą baseine, lipa nesiprausę tau ant galvos į sūkurinę vonią (turbūt prižiūrėtojai abiejuose spa baigę tuos pačius tolerancijos ugdymo kursus). Jei neprakalbėtų, neatskirtum, ar iš „Villon”, ar iš Kėdainių. Drįstu teigti, kad jie visiškai vienodi, ir skirstymas į sostinę bei provinciją yra dirbtinis, niekuo nepagrįstas ir, matyt, vilniškių išsigalvotas siekiant atsistoti ant aukščiausios pakopos Lietuvos visuomenėje.
Į sultiniu virtusį baseiną nebetraukia, juolab į sukūrinę vonią, kuri dabar primena verdantį sriubos puodą, iš kurio kyšo ratu išsidėstę galvos. Kaip jų ten sutelpa tokia daugybė? O ką daryti: gimtinėje tokios nėra, tad reikia maksimaliai pasinaudoti. Čia sultinys bus ypatingai stiprus. Štai neria į jį dar dviese tiesiai iš turkiškos pirties, ir dar vaikelį savo įsikelia. O ką vaikelis: raidžių dar nepažįsta, tad negali perskaityti instrukcijos ant pirties durų, kad iš garinės pirma reikia palįsti po dušu, o tik po to lipti į baseiną ar vonią. Tačiau vaikutis labai imlaus amžiaus, ir mokosi iš savo tėvelių, kraunasi atmintin elgesio pamokas it kokia beždžionytė.
Kad tik nenulaužtų pasenusiems tėveliams sprando, šokdamas jiems ant galvos po dvidešimties metų. Jam bus nepatogu, kai Prancūzijoje jį išprašys iš baseino, į kurį jis ateis su pliažiniais šortais tiesiai iš teniso kortų ir bandys iš eigos pūkštelėti į vandenį. Tačiau jis nesupras, ko tie prancūzai išsikalinėja, ir nežinos, kad prieš dvidešimt metų taip buvo išprašytas jo tėtis. Tėtis išmoko elgtis Prancūzijos baseinuose, tačiau namai yra namai, ir gali daryti, ką nori.
Lietuviai svetur dažnai stengiasi prisitaikyti prie vietinių taisyklių (aišku, stengiasi ir savo patirtimi pasidalinti, pvz., siūlydami kyšius airių policininkams). To nepasakysi apie didįjį brolį rusą. Turkijoje viešbutyje su „viskas įskaičiuota” kelialapiu ilsėjęsis draugas atėjęs ankstų rytą į baseiną, rado du pusgirčius rusus, kurie plūduriuodami vandenyje taisė sveikatą viskeliu iš butelio kakliuko. Padavėjas turkas, atnešęs tą butelį, stovėjo iš nuostabos išsižiojęs ir amo netekęs. Rado kuo stebėtis! Štai pas mus Vilone poniutė vos pridengta super bikini pasineria į sūkurinę vonią su trapia rasota taure balto vyno rankoje, ir nieko, mėgaujasi į sveikatą. O viskio butelis juk storo stiklo, nesuduš. Ir prasiliejęs lašas kvapaus skysčio vandens tikrai neužnuodys. Chlorkalkės ne taip dvokia, o plaukiojom, ir velnias neėmė!
O kitas draugas pramiegojo atostogų lėktuvą, tad mielaširdinga agentūra nusiuntė jį ten, kur dar buvo vietų. Kadangi agentūra irgi moka taupyti, papuolė jis į viešbutį, kur didžiausią dalį turistų sudarė rusai, ir krūpčiojo jo žmona prie pietų stalo, kai virš jų galvų griausmu nuskriedavo klausimas draugui, likimo nublokštam į priešingą salės galą: – Fedia, ar gavai grafinėlį?! Ir strigo jam kąsnis gerklėje, kada atgal dundėdavo atsakymas: – Šūdas, ne grafinas! Tu pavalgęs užeik pas mane į numerį, aš tau mūsiškos įpilsiu! Kažkas dar įsiterpia falcetu: – Basurmanai!!! Viskas įskaičiuota, o išgerti kaip žmonėms neduoda! – Savo reikia turėti! – pamoko moteriškas balsas. – Betarpiškas slaviškas bendravimas. Nevaržomai liejasi mintys, klegesys kaip Rytų turguje. Nė pėdsako vakarietiško susvetimėjimo. Tačiau draugų porelė tą savaitę viešbutyje prisiminė su siaubu.
Lietuviai per paskutinę vakarienę, – nei ankstesnėmis dienomis, – restorane nešūkavo. Ne vienas užvedinėjo savo išvargintą skrandį „Mezim forte”, ir vėl davė jam darbo. Baltai ramesnio būdo, nei slavai. Ne rėkauja, o čiumpa jautį už ragų ir nepaleidžia, kol iš jo belieka nagai ir ragai. Sunkus gyvenimas taip išmokė. Valstietiška prigimtis.
Visi kimšo lyg prieš pasninką, net peilius iš įpročio nučiulpdami. Gerai, kad apdairūs darbuotojai per daug jų negalanda. Žino, kad lietuviai nuo peilių valgo. O štai vienas, pavargęs nuo darbo įrankiais, torto griebiasi rankomis. Tik iš nekantrumo per daug spūsteli, ir pusiau perlūžęs gabalas krenta ant stalo. Kaip visada, kremu žemyn. Staltiesė atrodo marga it žemėlapis nuo mišrainių, padažų, desertų – visa meniu išklotinė.
Prisiminiau pietus Vilniaus „Neringoje” su lietuviu verslininku, kurio nuotrauką ne kartą mačiau „aukštuomenės kronikų” puslapiuose. Atnešus mudviem po Neringos kotletą, kuriais nuo seno garsėja ši virtuvė, čiupo jį pirštais , nukando galą ir susipylė gerklėn lydytą sviestą iš vidaus. Mano išraiška regimai išdavė sumišimą, tad kramtydamas paaiškino, jog vištiena yra valgoma rankomis. Jis tai žinąs. Nesiginčijau: „Neringa” yra susukta vištienos krūtinėlė. Dar nebuvau įpusėjęs, o jis jau šluostėsi riebaluotą smakrą ir rankas. Tempas, brolyti!
Vargšui ispanui keli iš eilės ilgi vakarai „Kolonadose” paveikė skonio receptorius, tad į karštus patiekalus druskos jis nepagailėjo. O gal taip jis bandė pamokyti svečius neryti be atodairos ir negadinti maisto, o pasistengti pajusti skonį? Vertėja jo išgyvenimų neperdavė, nors sakoma, kad karšti išdidūs ispanai yra jautrūs žmonės, kuriems nesvetimas keršto jausmas.
Ar jūs pastebėjote, kad žmonės dažnai į atitinkamas vietas panašiai rengiasi? Štai operos eina klausytis iškilmingiau pasipuošę, į kalnus suknelių nesiveža, o laidotuvėse su šortais nė vieno nesutiksite. Aišku, papročiai laisvėja, ir teatre ne pasaulio pabaiga pasirodyti su megztiniu.
Tačiau laisvumas be ribų yra betvarkė, bet kokių elgesio normų panaikinimas. Išsilaisvinę ir prakutę tautiečiai į restoraną eina su chalatais tik pusryčiauti, tai jiems atrodo normos ribose, o traukdami vakarieniauti baseino apdarus palieka savo kambariuose. Nemaža dalis moterų taip išsipuošė ir išsidažė, net šviečia. Štai kodėl tiek didelių lagaminų mačiau vestibiulyje atvykimo dieną! Kelia pagarbą moterų noras atrodyti gražiai. Ne vienas emancipacijos nukamuotas europietis džiaugiasi mūsų damomis, kurios neišmainė moteriškumo į patogumą.
Tačiau tarp jų matau ir rausvą treningą, pažįstamą iš sporto salės. Juo vilkinti sportiška mergina kiekvieną rytą liedavo prakaitą ant bėgimo takelio. Ne veltui sakoma, kad savas kvapas yra maloniausias. Mergina ne vienintelė, ištikima savo sportiniam komplektui. Šmėžuoja viską stebintis savininkas žydrais marškiniais it signaline vėliava. Negi jis turi trejus vienodus marškinius visam ilgam savaitgaliui? O štai padavėjoms rūbų pamainos pašykštėta, o jos laksto net sukaitusios, ir kada tiesia ranka paimti lėkštę nuo jūsų stalo, jūsų šnervės tai patvirtina. Trečia diena, ir dedantis maistą brangius kvepalus permuša kūniški aromatai , ypač jei gretimais sukiojasi koks vyras. Nemandagu spoksoti, kokios spalvos jo apykaklė, tačiau esmė, kad ant marškinių krūtinės spindi auksu Versači medūza, skelbianti apie savininko piniginės storį.
Ispaniškas melodijas akustinėmis gitaromis groja duetas, kurio ramiai klausosi tik arčiausiai atlikėjų esantys staliukai. Salė primena mokyklos klasę, kada triukšmą kelia toliau nuo mokytojos esantys galiniai suolai. Salės gilumoje sėdintys nė kiek nevaržo savo bendravimo, šūkčioja, rėkauja ir kvatojasi. Vaikai jau privalgė, jiems irgi nuobodu klausytis, tad laksto pabiručiai tarp kėdžių ir stalų, net cypia iš džiaugsmo eidami slėpynių.
– Tu tik pažiūrėk, kokia gudri! – net suploja delnais mylinti mama, kada jos penkiametė dukrytė palenda po vieno iš atlikėjų kėde. – Matai, kur pasikavojo?
Muzikantų veide atsispindėjo vidinė kova. Būtų natūralu, jei jie nustotų groti, matydami tokią nepagarbą jų menui. Tačiau perspektyva likti be honoraro įveikė išdidumą, ir gitaristai, lyg šamanai į ritualą, paniro į muziką, iš po pirštų liejosi ispaniškos melodijos, o užmerktos akys matė tolimą šiltą šalį. Tarp jų blaškėsi surasta slapukė mergaičiukė, aplink atlikėjus ją vijosi radęs berniukas. Prieskoningo maisto, prakaito ir kvepalų prisotintame ore virš viso šurmulio žaižaravo Ispanijos garsai.
Šiais akordais baigėsi Nepriklausomybės atkūrimo penkioliktasis gimtadienis, taip nė karto ir nepaminėtas apdairių organizatorių. Kam gadinti gerą nuotaiką primenant susibūrusiems, kas jie buvo prieš penkiolika metų? Ta diena daugumai jų nėra artima, kaip nėra artimas vaikas, kurio neauginai, kurio pirmais žingsniais nesidžiaugei ir nesirūpinai jo ligomis. Jie praleido tą metą matuodami pasaulį naudos matu. Laukinio kapitalizmo laikai pareikalavo visų jėgų daiktinės gerovės kūrimui ir išsaugojimui. Dabar pasirodo, kad pasaulis turi gerokai daugiau briaunų. Kiek tūkstantmečių praėjo, kol anglies luitas virto deimantu? Žmonėms tiek neduota. Neįmanoma suspindėti briliantu per vieną dieną, nors ir labai norėtųsi, ir turto norui įgyvendinti pakanka. Ilgai ir lėtai šlifuojasi briaunos, kol ima sugerti šviesą ir vėl ją išspinduliuoti.
O kol kas – jaunystė paikystė.