Kas yra tikroji Lietuvos savastis?

Tai yra prof. Alfredo Bumblausko tezės, parengtos Vilniaus universitete vykusiam disputui su prof. Mariumi Šaulausku.

„Neieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje, kaip siūlė Adolfas Šapoka, – juk viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams“, – sako istorikas.

Visos A. Bumblausko tezės:

1. Nesigailėkime, kad pas mus puodai ir civilizacija vėluoja 3000 metų. Vėlyviausio krikšto šalis vienintelė Europoje turėjo atlikti civilizacinį šuolį – džiaukimės, kad Nesvyžiaus ir Vilniaus šv.Kazmiero bažnyčios yra to paties laiko kaip ir Il Gesu bažnyčia Romoje.

2. Neieškokime Tėvynės patriarchų ieškotos, bet taip ir nesurastos ir nesurandamos dingusios pagoniškosios baltų Atlantidos; atsigręžkime į Baroką, kuriame susikūrė Vilniaus didybė ir Lietuvos europietiškoji savastis.

3. Nesigailėkime ir neklauskime, kur dingo Vytauto didvalstybė; kelkime klausimą – kaip šalis be resursų tapo ryčiausia, tačiau integralia Vakarų kultūros šalimi. Vytautas – ne mūsų tapatybės kulminacija, o mūsų kelio į Europą pradžia.

4. Susigrąžinkime į savo atmintį visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją; susigrąžinkime Lietuvos piliečių ir patriotų patirtį, sukūrusią Lietuvos Statutus ir ankstyviausią Europoje Gegužės 3-iosios konstituciją; susigrąžinkime maksimą – esame įstatymo vergai, kad būtume laisvi.

5. Neieškokime lietuvių Lietuvos istorijoje, kaip siūlė Adolfas Šapoka – juk viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams. Prisiminkime senosios Lietuvos „lietuvių naciją“, apjungusią įvairiakilmę, įvairiakalbę ir daugiakonfesinę bajoriją. Iš šios „natio lituana“ pilietiškumo sampratų gali pasimokyti ir XXI amžiaus Lietuva.

6. Atsigręžkime į Vilniaus istorinį išskirtinumą – tai vienintelė Europos sostinė, stovinti ant dviejų pasaulių – lotyniškojo ir bizantinio – ribos. Pamatykime Lietuvą kaip šiauriausią ir ryčiausią katalikišką šalį, apjungusią dideles stačiatikių erdves ir sugebėjusią sukurti taikų sambūvį tarp šių dviejų kultūros tradicijų, o kartu tapti 10 konfesijų ir religinės tolerancijos šalimi. Vilnius – ne tik Vakarų kultūros forpostas, bet ir supratimo tiltų tarp Rytų ir Vakarų tiesėjas.

7. Pamatykime XIX – XX amžiaus karų, sukilimų ir rezistencijų istoriją kaip kovą ne tik už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę, bet ir už Europą bei Laisvę. Mokykimės iš Lietuvos ir Europos idėjos herojų – nuo Jokūbo Jasinskio iki Juozo Lukšos-Daumanto; mokykimės iš išdavysčių – nuo Targovicos iki …

8. Džiaukimės Lietuvos ir Vilniaus istorija – su visais iššūkiais, tragedijomis ir džiaugsmais; tai – mūsų istorija, tai – mūsų laiko pilnatvė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.