Rytoj Kaune pristatomas praėjusią savaitę pasibaigęs unikalus projektas „Mums rūpi, ką galvoja gydytojas”. Jo rezultatas – 78 meninės fotografijos, kurios pasakoja apie medikų emocijas, problemas, atsakomybę, santykius su ligoniais. Penki fotografai dvi savaites kartu su gydytojais vyko pas ligonius, stebėjo jų konsultacijas kabinetuose, taip pat gydytojų poilsio valandėles, stengėsi įsijausti į jų darbo subtilybes ir visa tai užfiksuoti nuotraukose.
Nusipelno dėmesio ir įvertinimo
Projekto metu sukurtų meninių nuotraukų ekspozicija keliaus po Lietuvą.
Rytoj ji pasieks Kauną, kur iki balandžio vidurio bus eksponuojama Kauno medicinos universiteto klinikose, Kalniečių, Šilainių ir Dainavos poliklinikose.
Projekte dalyvavo 78 šeimos ir vaikų gydytojai, užpildę anketas, kuriose turėjo pateikti savo credo ir papasakoti įsimintiniausią istoriją iš savo praktikos. Gydytojus iš Vilniaus, Kauno (jų buvo net 14), Marijampolės, Gargždų, Biržų, Kretingos, Skuodo ir kitų vietovių dvi savaites fotografavo fotografai Gintautas Trimakas, Gintaras Česonis, Artūras Valiauga, Vytautas Stanionis ir Tomas Vyšniauskas.
G.Trimako nuomone, iki šiol dažniausiai fotografų akiratyje atsidurdavo ekstremalios situacijos medicinoje: sudėtingos operacijos, gimdymai ir pan. Tuo tarpu poliklinikose verdantis darbas buvo tarsi nepelnytai pamirštas.
Dalis medikų noriai sutiko dalyvauti projekte, nes pirmą kartą įgijo galimybę viešai parodyti savo darbo sunkumus bei laimėjimus.
Tačiau buvo ir viskuo nusivylusiųjų, ypač visuomenės ir valdžios požiūriu į juos, nebetikinčių, kad kas nors gali pasikeisti.
Projekto organizatorės, farmacijos kompanijos „Orivas” atstovas Jaunius Barkauskas sako, kad pirminės sveikatos priežiūros centruose, poliklinikose ilgiausios pacientų eilės. Čia dirbantiems medikams tenka didžiulis krūvis, atsakomybė, todėl jie nusipelno dėmesio bei įvertinimo.
Fotografavo savo gydytoją
Kauno, Marijampolės ir kitų šiame regione esančių vietovių medikus fotografavo kaunietis G.Česonis. „Taip jau sutapo, kad per trejus pastaruosius mėnesius teko net keturis kartus lankytis pas medikus, nes buvo kilę įvairių sveikatos problemų. Tai buvo tarsi įžanga į šią temą”, – pasakoja fotomenininkas.
Jis per objektyvą stengėsi pažvelgti į medikus šiek tiek kitaip, nei įprasta. Tik laiko pritrūko, nes vienam herojui buvo galima skirti po vieną dieną. Fotografą sužavėjo kaimo gydytojų betarpiškas bendravimas su ligoniais, šiltas jų tarpusavio ryšys.
Maloni staigmena – G.Česoniui teko fotografuoti atrinktą dalyvauti projekte Kauno Centro poliklinikos gydytoją Vidmantą Urboną, savo šeimos gydytoją. V.Urbonas atvyko ir į parodos atidarymą.
Jo teigimu, dalyvauti projekte buvo visai įdomi patirtis, gydytojas nesigaili užpildęs anketą. Jam priiminėti ligonius fotografavimas netrukdė, juolab kad fotografas – savas.
„Aš čia visai į save nepanaši”, – juokėsi žvelgdama į save kaunietė bendrosios praktikos gydytoja Laimutė Karlonienė, kita projekto dalyvė, daugelį metų dirbusi Centro poliklinikoje, o neseniai perėjusi į privačią pirminės sveikatos priežiūros įstaigą „Eikime kartu”.
Tarp visų G.Česonio nuotraukų bene labiausiai išsiskiria originalus darbas, kuriame įamžintas marijampolietės gydytojos Rasuolės Klusevičienės vizitas ligonės namuose Bagotosios kaime. Ją į parodos atidarymą susirinkę Lietuvos medikai pripažino geriausia.
Tarp geriausiųjų pateko dar dvi šio menininko fotografijos, taip pat Kauno medikų – Daivos Sakavičienės, dirbančios Šilainių šeimos centre ir Idos Liseckienės iš šeimos medicinos centro „Vivat Vita” portretai.
Originalios idėjos
Originalumu išsiskyrė T.Vyšniausko darbai. Jis ne tik nufotografavo gydytojus, bet ir šalia nuotraukų pakabino ausines, per kurias galima išgirsti jų mintis. Sprendimas papildyti fotografijas garsine medžiaga padėjo atskleisti fotografijų herojų asmenybes.
„Man gera diena, kai per 4 valandas priimu kokius 25 ligonius ir nė vienas neišeina piktas, reikalaudamas jo pageidaujamų vaistų ar reikšdamas kitokias pretenzijas”, – kalbėjo klaipėdiškė bendrosios praktikos gydytoja.
Jos kolegė guodėsi, kaip pavargsta per dieną, kai reikia atlaikyti įtūžusių pacientų atakas, kai jie be eilės veržiasi į kabinetą, rėkdami, kad tereikia recepto vaistams.
G.Trimakas medikus fotografavo namuose, be baltų chalatų, norėdamas sustiprinti įspūdį, kad jie – ne tik gydytojai, turi ir savo gyvenimą. Šalia jų portretų pakabino fotografijas, kuriose įamžintas vaizdas pro jų būsto langą.
Pasakojo apie įsimintinus įvykius
Gaila, kad nebuvo įamžintos gydytojų anketose papasakotos įsimintiniausios istorijos iš jų praktikos. Tarp jų yra ir juokingų, ir graudžių.
„Šį nutikimą visuomet pasakoju per balius”, – juokiasi kaunietis V.Urbonas. „Ką tik baigęs studijas dirbau mažo miestelio ligoninėje. Buvo 1968-ieji, po sovietų invazijos Čekoslovakijoje. Karinių automobilių kolona judėjo šalia esančiu keliu į Rygą, ir jis buvo uždarytas. O čia atveža jaunuolį, kuris lėkė motociklu dideliu greičiu ir rėžėsi į žvyro krūvą” – prisimena pašnekovas.
Nuo smūgio jam nusimovė skalpas. Oda nusismaukusi ant sprando, kraujuoja, o vežti į didesnę ligoninę neįmanoma. „Peršviečiau, kaukolė neskilusi.
Nuploviau po kranu pakišęs jo galvą, susiuvau, sutvarkiau. Prileidau antibiotikų. Ir nieko, sugijo. Tačiau kai vėliau padarėme nuotrauką, pasirodė, kad galvoje liko žvyro. O žmogus iki šiol gyvas, gyvena tame pačiame miestelyje, alkoholį gurkšnoja ir galvos skausmais nesiskundžia”, – pasakoja gydytojas.
„Kai kurių pacientų pasakytų žodžių negali užmiršti, lig šiol jaučiu širdgėlą. Gydžiau du senukus, rusakalbius. Jie prašydavo skirti vis daugiau vaistų. Man kilo įtarimas, pasakiau, kad per dažnai reikalauja. O jie tikina: mums priklauso ir, tarp kitko, mes galime jums „pakiaulinti”. Paklausiau, už ką, ar už gerumą? O šie atsakė: o ką, ar nesutikote žmonių, kurie už gera atsilygina blogu?”, – sako L.Karlonienė.
Bendrosios praktikos gydytojas iš Šiaulių Mindaugas Maželis pasakoja apie 95-erių metų pacientę, kuri, ją apžiūrėjus ir konstatavus, kad yra visai sveika, pasidalijo su gydytoju nerimu. Esą, jos vyras miręs nuo prostatos vėžio. „Įdomu, kaip ta mano prostata”, – teiravosi ji. Neseniai senolė sulaukė 100 metų.
47-erių metų darbo stažą turinti šeimos gydytoja Laimutė Daunienė sako, kad kai kada tenka pabūti ir nuodėmklausiu. 75-erių metų ligonė atėjusi paprašė apžiūrėti, ar ji nėra nėščia, nes, būdama našlė, kaimynui už sukapotas malkas „atsilygino”.