Tarp Lietuvos popscenos debiutantės „Mamos rock‘n‘roll” ir Rusijos estrados žvaigždės Verkos Serdiučkos panašumų tiek, kad daugeliui atrodo, jog lietuvė įžūliai plagijuoja žinomą kaimynų parodistą.
Tačiau radijo klausytojams iš dainos „Širdelės” labiausiai pažįstama 26-erių Laima kategoriška – „Mamos rock‘n‘roll” įvaizdis buvo sukurtas ne scenai, o pasirodymams viename sostinės naktinių klubų. Aštrialiežuvės storulės amplua iš Joniškio kilusiai renginių organizatorei taip tiko, kad prodiuseriai nusprendė ją pristatyti ir plačiajai auditorijai. Čigoniškai pasipuošusi, ukrainietiškais motyvais persmelktas dainuškas kurianti moteris neslėpė – jei reikės, ir lietuvišką polką galės patrepsėti.
Pašėlusia scenos mamyte jau dabar vadinama Laima savo vaikų neturi – jai užtenka seserų atžalų dėmesio. „Jie manimi labai didžiuojasi. O pati gimdyti neskubu – noriu, kad vestuvės ne „iš reikalo” įvyktų”, – „Klaipėdai” aiškino vyrų dėmesio nestokojanti, tačiau su širdies draugu jau šešerius metus gyvenanti linksmuolė.
– Kokia Jūsų pseudonimo istorija?
– Šiaip gyvenime aš – užslėpta romantikė. O personažas „Mama rock’n’roll” jau senokai įaugęs į širdį. Viename Vilniaus naktinių gyvos muzikos klubų buvo pageidaujama, kad atsirastų novatoriški, kupini smagių žaidimų ir atrakcijų vakarėliai. Tuo metu jau studijavau Vilniaus konservatorijoje laisvalaikio ir pramogų organizavimą, tad viskam dirva buvo paruošta.
Noro netrūko, idėjų – taip pat. Tai šių vakarėlių metu ir gimė pašėlusi „Mama rock’n’roll”. Juk „let’s rock’n’roll” reiškia „pašėlkim”, tai galima būtų sakyti, kad aš esu pašėlusi mama.
– Pseudonime yra žodis „mama”, bet pati vaikų neturite. Kas Jums atstoja vaikus?
– Deja, savo vaikučių dar teks keletą metelių palaukti, nes esu netekėjusi ir norėčiau, kad santuoka taip pat nebūtų „iš reikalo”. Nors kai pamąstai, koks jau čia begali būti reikalas, juk mes su draugu – jau šešeri metai. O seserų vaikai yra aistringiausi mano gerbėjai. Jie moka dainas atmintinai, žino visas laidas, kuriose filmuojuosi, ir giriasi, kad jų teta beprotiškai padykusi.
– Jūsų propaguojamas muzikos stilius yra kiek restoraninis. Gal išties teko dainuoti restoranuose, privačiuose vakarėliuose?
– Mano specialybė yra laisvalaikio ir pramogų organizavimas, tad įvairūs renginiai, koncertai, jubiliejai, prezentacijos, vaikų šventės, vestuvės ir gimtadieniai tapo lyg ir kasdienybe.
O dirbu jau šešeri metai. Darbas, kaip ir visi darbai, kartais negyvai pribaigia, bet ir suteikia be proto daug gerų emocijų. Tiesiog smagu, kad čia retai pakvimpa rutina.
Dainuoti tekdavo taip pat darbe – karaokė vakarėliuose, kuriuos vedu jau ne pirmi metai. Tad pamanėme, kad į ritmą pataikau, balsą turiu, todėl galiu eiti į sceną.
– Šiemet debiutavote radijo eteryje, pasirodėte plačiajai auditorijai. O kada pirmą kartą užlipote ant scenos?
– Manau, kad, kaip ir visi atlikėjai, tikiesi, jog tavo muzika bus išgirsta, nes niekas daugiau nieko panašaus nedaro.
Visos mūsų atlikėjos linkusios labiau graudenti širdį, jų dainos lėtos, romantiškos, o aš noriu, kad, vos išgirdę mano dainas, jie šėltų, šoktų, pamirštų nuovargį, šypsotųsi ir dainuotų kartu su manimi.
– Jūsų muzikoje dominuoja ukrainietiški-serbiški-moldaviški motyvai, fotosesijose naudojate čigoniškus drabužius. Kodėl?
– Esu pašėlusi, tad stebinsiu ne tik čigoniškomis dainomis, ryškiais rūbais ar turtinga choreografija pasirodymų metu. Taip jau įvyko, kad pirmosiose dainose skamba šių šalių muzikos motyvai, bet tai neturi jokio nostalgijos atspalvio sovietiniams laikams. Kitose dainose girdėsite ir rytietiškų melodijų, galbūt panaudosime lietuviškos polkos patrepsėjimus.
– Kokie Jūsų plaukai po blondinės peruku? Kodėl pasirinkote blondinės įvaizdį?
– Man 26-eri, tad plaukai turi atlaikyti įvairiausių dažų atspalvių paletę.
Pati blondine niekada nebuvau. Pamenu, kartą stilistas paeksperimentavo, tai mama sakė, jog atrodau lyg su paleistu kiaušiniu ant galvos, mat viršus buvo šviesus. O „Mama rock’n’roll” kodėl blondinė? O kodėl gi ne. Juk jai ši spalva be proto tinka.
– Fotosesijos nuotraukose – pilna šampano, stalas apkrautas gėrybėmis. Mėgstate baliukus ar čia – tik įvaizdžio dalis?
– Ši fotosesija – lyg vizitinė kortelė. Ji sako: „Klausyk „Mamos rock’n’roll” ir pašėlęs, šaunus vakarėlis tau garantuotas. Juk nelabai norisi šokti, kai skamba „sėdžiu prie langelio, žiūriu pro langeli…”.
– Ar tiesa, kad mėgstate žūklę. Kokią didžiausią žuvį esate pagavusi?
– Jau nuo mažens visos seserys žvejodavome su ypač lanksčiomis tėtės iš lazdyno pagamintomis meškerėmis.
Vėliau sutaupiau bambukinei, tada teleskopui ir, žinoma, kaip be spiningo. Be proto myliu žūklę.
Ypač vasarą, kada galima net per naktį laukti lynų kibimo, o anksti rytą matyti, kaip nuo ežero kyla rūkas. Dabar visos seserys traukiame į žūklę su savo vyrais – jiems tai irgi patinka. O girtis kaip tikras žvejys nemoku, mat didžiausia mano pagauta žuvis – beveik 600 gramų svėręs karosas.
– Kaip aplinkiniai vertina Jūsų dabartinę veiklą? Kaip reaguoja į įvaizdį – juk su peruku ir skaromis turbūt kasdien nevaikštote?
– Gimiau ir užaugau Joniškyje. Visada ieškojau veiklos, tad dėmesio niekada nestokojau. Žaidžiau krepšinį, stūmiau rutulį, žaidžiau šachmatais, net devynerius metus dainavau mokyklos ir bažnyčios choruose, lankiau teatrą ir, svarbiausia, visur spėdavau.
O mokytis man visada sekėsi. Buvau iš tų, kurie verkia ne dėl dvejeto, bet dėl ketverto. Dabar kalbant su tėvais telefonu dažnai sulaukiu linkėjimų nuo joniškiečių. Jie sako, kad visada tikėjo, jog aš daug pasieksiu.
– Esate simpatiška, linksma, apkūni, dar toks dviprasmiškas pseudonimas… Turbūt susilaukiate nemažai vyrų dėmesio?
– Ach, tie vyrai. Juk sakoma, kad jie amžini vaikai, o mama turi jais rūpintis. Iš tiesų nesiskundžiu, juk tokią moterį išvysi ne kasdien.
– Kas Jūsų širdies draugas? Ar jis pritaria Jūsų kūrybai?
– Mano draugas visiška priešingybė man, bet su niekuo kitu nekopčiau į kalnus. Šalia tokios žiežirbos kaip aš yra ramaus būdo mylintis žmogus.
Jis muzikantas, tad jo kritika man visada svarbi. O tuo, ką aš darau, jis tiki ir mane drąsina.
– Daugeliui konservatyvių tautiečių Jūsų įvaizdis gali pasirodyti vulgarokas. Ką galėtumėte jiems atsakyti?
– Pirmą kartą girdžiu, kad mane kas vadintų vulgaria. Aštrialiežuve – taip, storule – taip, bet vulgaria – niekada.
Juk aš nei apsinuoginus, nei dainuoju dainas tipo „ji lindo lindo, pati po manim palindo”. Juk aš „Mama rock’n’roll”, o ne „Sesė hip hop”.