Ieškomų žmonių skaičius įrodo policijos darbo broką

Perskaičiau „Lietuvos ryte” straipsnį „Nesugaunamųjų sąrašuose – ne vien rykliai”. Iš pradžių užvaldžiusi nuotaika apie puikų policijos darbą greiti virto nusivylimu.

Televizijoje pamatėme ikiteisminio nagrinėjimo teisėją su advokatu pėdinančią į prokuratūrą išklausyti jai pačiai teikiamų kaltinimų.

Be kitų priekaištų, žiniasklaida paskelbė, kad ši teisėja leido suimti moterį, apkaltintą žmogžudyste, kuri prasėdėjo tris mėnesius ir pasirodė vėliau niekuo dėta. Televizijos laidoje „Pinigų karta” socialinės rūpybos darbuotoja Ana gyrėsi, kaip nepranešant apie skirtus pinigus gimusiems vaikams taupomos lėšos, o tai, kad bedarbiai nežino, kaip keisti kvalifikaciją – jų pačių bėda. Paskui per radiją išgirdau, kad Lietuvos teismas iš kalėjimo Amerikoje atsisakė paleisti G.Petriką.

Apibendrinkime visa tai.

Žinome iš spaudos, kad G.Petrikas Lietuvos kalėjime buvo sumuštas. Sumušė arba policijos kriminalistai arba jų nurodymu – kiti kaliniai. Atsisakymas išduoti Lietuvai G.Petriką remiamas ir tuo argumentu, kad Lietuvoje kaliniai mušami. Ir tai – nepaneigiama tiesa.

Be to, Lietuvoje yra daug norinčiųjų, kad G.Petrikas nutiltų visiems laikams. Paskelbs, kad pasikorė ant petnešų, ir viskas. Po to tie patys, prisidėję prie susidorojimo, įvykį tirs ir nieko neras.

Tokių atvejų Lietuvoje apstu.

Toks didelis skaičius, – virš 5 tūkst. policijos paieškomų žmonių – jokiu būdu nerodo gero policijos darbo. Tai patvirtina visišką policijos nekompetenciją renkant ir teikiant įrodymus. Visišką.

Taip, teisėja labai nusižengė, nekaltą moterį įkišdama trims mėnesiams už grotų, tačiau ne kas kitas, o būtent policija pateikė „įrodymus”, kurie pasirodė visai ne įrodymai. O kiek tokių „įrodymų” pagrindu Lietuvos piliečių įtraukta į „nesugaunamųjų” sąrašus ir viešai skelbiama apie tai žiniasklaidoje?

Reikia tik pagalvoti – vos ne pusė Lietuvos kariuomenės paieškoma. Skaičiais, žinoma. O kiek dėl taikyto smurto ir kankinimų padaryta „nesugaunamais”? Ir apskritai, ar jau nustojo veikęs Konstitucijos straipsnis, kuris net pagautą už rankos darantį nusikaltimą gina nuo pareigūnų savivalės? Kokiu pagrindu galima skelbti žmogų nusikaltėliu, nes priverstinai ieškoma tik nusikaltėlių?

Tokiais jau apskelbta virš penkių tūkstančių Lietuvos piliečių todėl, kad policijos pareigūnams taip atrodo. Juk tai grubiausi ir masiškiausi žmogaus teisių pažeidimai, kuriuos vykdo valstybės pareigūnai. O po to piktinamės, kad kažkoks prancūzas rusų nurodymu šmeižia Lietuvą.

Gausybė jaunų šeimų emigruoja, net nežinodamos, kad jų vaikams skiriamos pašalpos, bedarbiai neagituojami ir jiems nepaaiškinama apie galimybę ir finansinę paramą keisti profesiją.

Pašalpos dingsta, bedarbiai emigruoja, o socialinės rūpybos biurokratė Ana per televiziją aiškina, kad tos jaunos šeimos ar bedarbiai patys kalti. O tos biurokratės ministrė – viena populiariausių Lietuvos politikų. Ko verti tokie jos reitingai? Juk savo neveikimu slepiant informaciją nuo tų, kuriems tai pravartu žinoti – šiurkščiausiai yra pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Štai kokie nelinksmi apibendrinimai, o žiniasklaida su institucijomis, ginančiomis žmogaus teises, tyli. Juk toks tylėjimas – irgi žmonių teisių pažeidimas, nes tokiu tylėjimu pažeidėjai tik skatinami.

Tyli tie, kurių pareiga netylėti.