Ne visi privačių namų gyventojai gali nusipirkti brangiai kainuojančius inkilus, todėl ornitologai pataria, kaip juos pasigaminti patiems. Kartu jie primena – nėra reikalo panikuoti dėl kiekvieno praskrendančio ar atskrendančio paukščio. Svarbiausia – neliesti jų nei gyvų, nei nugaišusių (apie pastaruosius būtina pranešti Maisto ir veterinarijos tarnybai).
Lentiniai inkilai
Anot ornitologo Ričardo Patapavičiaus, Lietuvoje populiariausi lentiniai inkilai, kuriuose mielai įsikuria zylės, musinukės, varnėnai, raudonuodegės. Tokių inkilų gamybai geriausiai tinka 1,5-2,5 cm storio sausos neobliuotos lentos. Kadangi stogelis greičiau supūva, jam parenkama storesnė lenta. Stogelio kraštai inkilo šonuose turėtų būti išsikišę 2-3 cm, o iš priekio – 4-6 cm. Dugnas turi būti įleistas į vidų (kad ilgiau nesupūtų), o ne prikalamas iš apačios.
Mažesnieji, zyliniai, inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį juos būtų galima išvalyti. Patogu valyti, kai galima atidaryti užpakalinę inkilo sienelę. Tai lengva padaryti, jei ji pritvirtinta lankstais ir kabliuku.
Inkilo, kuriame gyvens didžioji zylė, margasparnė musinukė, aukštis iki landos – 13-23 cm, inkilo vidaus plotis – 11-12 cm, landos skersmuo – 3,4 cm, inkilo iškėlimo aukštis – 2-4 m. Mėlynosios, kuoduotosios ir pilkosios zylių inkilo matmenys atitinkamai: 10-14, 10-11, 2,8-2-9 cm, 1,5-4 m; bukučio – 18, 14, 3,4 cm, 3-10 m; varnėno: 20-26, 14-16, 4,5-4,7 cm, 3-6 m;
Iškėlimas ir valymas
Inkilus medyje reikia tvirtinti taip, kad paukščiai galėtų laisvai prie jų priskristi. Stambesni sparnuočiai (pelėdos, žalvarniai, antys klykuolės ar dančiasnapiai) negyvens medžių lajos tankmėje. Tik varnėnai gali gyventi artimoje kaimynystėje vieni su kitais (net tame pačiame medyje), o kiti paukščiai – ne. Būstai smulkiems paukščiams keliami sodyboje ar parke, pamiškėje kas 30-50 metrų.
Inkilai dažniausiai užkeliami į medį virve. Svarbu, kad iškeltas inkilas stipriam vėjui pučiant nesiūbuotų. Patogiausia inkilus pritvirtinti pakabinant juos ant medžio šakos prie kamieno. Beje, jei prie inkilo nepritaisytas kablys, tai ornitologai pataria paukščių būstą geriau prikalti prie kamieno, nei pririšti viela ar virve – taip padarysime mažiau žalos medžiui.
Geriausias metas inkilams kelti – ruduo, o ne pavasaris, kaip esame įpratę. Mat per žiemą šviesios lentelės įgauną natūralią spalvą. Be to, žiemą inkiluose nakvoja paukščiai ir net smulkūs miško žinduoliai.
Dauguma paukščių, išskyrus varnėnus, inkilų nevalo – naują lizdą krauna ant senojo. Tad tokiems sparnuočiams kasmet lieka vis mažiau vietos perėti, lizduose veisiasi parazitai. Todėl inkilus būtina valyti. Geriau tai atlikti rudenį (žiemą juose nakvoja paukščiai), kai sparnuočiai išskrenda. Jei šio darbo dar neatlikome, paskubėkime išmesti seną inkilo lizdą, nuvalyti dugną ir sieneles.
Apsauga nuo plėšrūnų
Inkiluose gyvenančių sparnuočių priešai – katės, kiaunės, audinės, didieji geniai, šarkos, kiti varniniai paukščiai. Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Pavieniuose medžiuose iškeltas lizdavietes apsaugosime, jei medžio kamieną ne žemiau kaip 1,50 m aukštyje apjuosime 90 cm skardos juosta. Ornitologai pataria didelius inkilus kelti į nesusisiekiančius lajomis medžius, nes kiaunės gali peršokti iš vieno medžio į kitą ir taip pasiekti inkilą, kuris tampa spąstais jame perintiems paukščiams.
Inkilai su maža landa nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, todėl tokias landas patariama apkalti skarda. Nuo įvairių plėšrūnų perinčius paukščius apsaugos prailginta landa – tereikia nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžti esamos inkilo landos dydžio kiaurymę ir tą lentelę prikalti prie priekinės sienelės taip, kad abi landos sutaptų. Tuomet plėšrūnai niekaip nepasieks per pailgėjusią landą perinčių paukščių, jų kiaušinių ar jauniklių.
Kita paprasta ir labai efektyvi apsauga – 6 cm išsikišęs į priekį stogelis, o po landa prikalta tiek pat į priekį atsikišusi lentelė. Toks inkilo prieangis netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų ir yra visiškai neįveikiamas katėms ar kiaunėms nei nuo stogelio, nei iš inkilo apačios.
Beje, Lietuvos gyvūnų globos draugijos Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos skyrius nebepriims iškritusių iš lizdų jauniklių, nes Kaune dar neįrengtas jiems karantinas, kuriame sparnuočiai galėtų laukti jų kraujo tyrimų rezultatų. Skaudu, kad toks likimas numatomas ir mūsų nacionalinio paukščio mažyliams.