Sutikdamas su prof. Broniaus Genzelio mintimi, kad „labiausiai gerbiamų asmenų klaidų nutylėjimas veda šalį į nuosmukį,” šį sykį nenorėčiau kukliai nutylėti tai, ką parašė š.m. kovo 6 d. „Lietuvos žinių” numeryje tikrai gerbiamas asmuo, t.y. pats Profesorius. Jisai leido sau susakyti įvairiausių dalykų apie Respublikos prezidentą, Seimo pirmininką, Konstitucinį Teismą ir jo pirmininką.
Šįsyk nelikau ir aš be profesoriaus griežto dėmesio. Pretekstas – grupės Seimo narių (taip pat ir mano) bei viso Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl vienos Seimo statuto normos (apie laikinųjų kontrolės ir tyrimo komisijų sudarymą) interpretacijos…
Pasak Profesoriaus, „mūsų įstatymai įpareigoja Konstitucinį Teismą Seimo kreipimąsi svarstyti be eilės”. Paklausiau Profesorių, su kuriuo berods kartu 1993 m. balsavom už pirmąjį Konstitucinio Teismo įstatymą, kokiu konkrečiu teisės aktu jisai remiasi. Atsakymo negavau.
Išties, jeigu kreipimasis – ne rinkimų rezultatų klausimai ar Respublikos prezidento sveikatos problema, nėr kitų imperatyvų Konstituciniam Teismui nustumti tolyn nagrinėjamus ar nagrinėtinus prašymus.
Tiesa, yra tarpinstitucinė partnerystė ir Konstitucinio Teismo pagarba Tautos atstovybei. Taip pat egzistuoja praktika, kai išties Seimo kreipimasis pakeičia Konstitucinio Teismo darbų grafiką. Bet tai nėra prievolė.
Toliau. Pasak Profesoriaus, teisėja, „gavusi pavedimą rengti bylą, nusprendė atsiklausti Česlovo Juršėno, kaip jai elgtis.” Negaliu nepadėkoti Profesoriui už mano vaidmens Valstybėje iškėlimą. Bet… tokio atsiklausimo nebuvo. Išties kaip pareiškėjų grupės atstovas iš Konstitucinio Teismo gavau raštą, buvau paprašytas papildomos medžiagos. Atitinkami teisės aktai tai numato, ir reikiama medžiaga rengiama. Taigi, galima daryti išvadą, ruošiamasi būsimajam Konstitucinio Teismo posėdžiui.
Bet svarbiausia (kaip tvirtina Profesorius) – „Juršėnas patarė (teisėjai) neskubėti”…
Mielasai Profesoriau, kolega Signatare, aš nepatarinėjau ir šįkart nepatariau, ką turi daryti Konstitucinis Teismas ar atskiras teisėjas.
Tiesa, aš turėjau kitokią nuomonę, kai buvo priimamas viso Seimo kreipimasis, ir atitinkamai balsavau. Antra vertus, aš neslėpiau ir tada Seime, ir vėliau, žurnalistų kamantinėjamas, kad, mano nuomone, komisijos klausimas nėra svarbesnis už kitus opius prašymus, kuriuos turi nagrinėti Konstitucinis Teismas. Bet, kaip ne kartą įsitikinome, galutinai sprendžia pats Konstitucinis Teismas, įsigilinęs į įvairias nuomones, išanalizavęs gausius teisės aktus ir turtingą teisinę literatūrą. Tad lauksime jo verdikto.