Taigi ar Seimas vertas naujos salės? O prezidento patarėjai – naujų kotedžų, vyriausiojo veterinaro sūnus – prestižinio buto, buvusi Klaipėdos apskrities viršininkė – naujo namo pajūryje?
Vien tai, kad galime taip klausti, rodo, kad šitas politikų ir valdininkų nekilnojamojo turto bumas neliks visuomenės neįvertintas. O vertinimas galėtų priklausyti nuo paprasto kriterijaus: ar dėl to bus išspręstos tikrosios žemės ir pastatų rinkos problemos?
Lietuvoje daugėja žmonių, norinčių pirkti ar statyti butus ir namus. Bankai vis noriau skolina, didėja darbo užmokestis, tad vis daugiau mūsų turėtų išgalėti tai padaryti. Bet koją kiša nenumaldomai kylančios nekilnojamojo turto kainos.
Aišku, jas veikia spekuliantai, akla baimė, kad dėl euro nuvertės pinigai, būsto stygius. Tačiau pripažįstama, kad didžiausias trukdis – biurokratijos nulemtas sklypų deficitas. Jau ir visai rimtai kuriamos sąmokslo teorijos, kad jis yra naudingas statybininkams ir spekuliantams. Esą priešingu atveju būsto kainų burbulas jei ne subliūkštų, tai bent jau nesipūstų iki protu nebesuvokiamų apimčių.
Iš sąmokslo teorijų paprastai tiesiog juokiamasi. Tik pačių problemų tas humoras nepanaikina.
O kol niekas nesikeičia, pikta matyti, kaip politikai ir valdininkai vis dažniau neleistinai naudojasi mūsų, piliečių, suteiktomis galiomis, kurios valdžiai skirtos tarnauti bendrajam labui.
Valdžia pasistengė apmokestinti komerciniais tikslais naudojamą turtą, bet pamiršo šimtus kartų dalytus pažadus naikinti biurokratines kliūtis, dėl kurių trūksta žemės statyboms.
Seimas norėtų visą kaltę suversti apskritims ir savivaldybėms.
Bet būsto pirkėjų nelabai jaudina, kiek kartų Vilniaus meras bus pavadintas „Abonentu”. Net jeigu tai ir tiesa, sklypų statyboms dėl to daugiau neatsiras ir būsto kainos nenustos stiebtis į nebepasiekiamas aukštumas.
Gyventojams negana vien lengvatinių būsto kreditų, mokesčių lengvatų bei kitų saldainiukų, kuriais neaišku ką – rinkėjus ar žiniasklaidą – mėgina nuraminti politikai. Pasiūlą ir kainas lemia rinka, o šalinti jos suvaržymų niekas kol kas rimtai nesiima.
Gal, tarkime, politinį hiperaktyvumą nuolat demonstruojantis Audito komitetas prisimintų premjero Algirdo Brazausko pažadus naikinti šias kliūtis? Tai yra, užsiimti darbu, kuris neleidžia taip efektingai pasirodyti viešumoje, bet yra iš tiesų naudingas gyventojams?
Tokiu atveju, manau, kiltų mažiau klausimų dėl poreikio statyti naują Seimo salę, kurios kaina, pasirodo, tampa vis didesnė. Galbūt negaila būtų ir tų naujų namų, kuriuos statosi prezidento pagalbininkai, apskričių vadovai ar kiti valdininkai. Bet kol valdžios vyrų ir moterų padėtis ir galimybės neišmatuojamai ženkliai skirsis nuo paprastų piliečių, tol visi jie nebus verti to, ką gauna, tol tai bus neleistinos privilegijos, o ne atlygis už sąžiningą darbą.