Harukis Murakamis: „Esu racionalus žmogus, bet rašau keistai“

Be proto populiarus Japonijoje Harukis Murakamis sparčiai užkariauja ir vakariečių širdis. Iš jo knygų skaitytojai pažįsta dabartinę Japoniją. Ar jis – mūsų amžiaus balsas?

Kas žino. Bet sprendžiant iš įvairiausių kultūrų žmonių reakcijos, galima teigti, jog Murakamio kūryba turi tai, kas leidžia gyvuoti literatūrai.

Faktas, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido už Japonijos ribų, JAV ir Pietų Europoje, gali būti raktas į augančios pasaulinės Murakamio sėkmės paslaptį.

Mistiška pradžia

Harukis gimė Kiote, Japonijoje, 1949 m. sausio 12 dieną ir augo Kobės priemiestyje. Sulaukęs 18-os jis patraukė į Tokijų studijuoti Vasedos universitete literatūros. Mokslai Harukiui sekėsi gana neblogai, tačiau ne itin jais domėjosi. Kur kas smagiau buvo beisbolas ir džiazas. Baigęs universitetą jis pasuka savo keliu – drauge su žmona Tokijuje atidaro džiazo klubą ir eksploatuoja jį septynerius metus.

Murakamis pasakoja, kad jo atėjimas į literatūrą buvo gana mistiškas. 1977 m. 28-erių metų Murakamis, sėdėdamas Tokijo stadione ir stebėdamas savo mėgstamiausios beisbolo komandos žaidimą, netikėtai išgirdo balsą, kuris sakė jam pradėti rašyti pirmąjį romaną „Išgirsk vėjo dainą“. „Tai buvo viena iš laimingiausių patirčių mano gyvenime, o galbūt ir laimingiausia.“

Po dešimtmečio pasirodė „Norvegų giria“ – tikras fenomenas literatūros gurmanams. Japoniškos jo versijos buvo parduota beveik keturi milijonai kopijų.

Drovus autorius staiga buvo pastebėtas leidėjų ir skaitytojų. Pajutęs spaudimą, Murakamis, kaip ir dauguma jo herojų, bėga, ir 10-metį praleidžia Graikijoje, Italijoje bei Amerikoje, skaitydamas, rašydamas ir mokydamas.

1995 m. H. Murakamis grįžta į Japoniją. Su savo žmona įsikuria kurortiniame miestelyje Oiso, netoli Tokijo. Rašytojas gyvena ganėtinai aktyvų visuomeninį gyvenimą: dažnai lankosi užsienyje pristatyti savo knygas, duoti interviu. Beje, jis yra neįprastai prieinamas gerbėjams – aktyviai bendrauja su jais internetu.

Nuo 1979 m. H. Murakamis parašė daugiau nei 30 knygų gimtąja kalba ir tiek pat išvertė iš anglų kalbos į japonų. Jo paties knygos buvo išverstos į 16 kalbų.

Sakoma, kad savo krašte pranašu nebūsi. Taip yra ir Murakamiui. Nors jaunimas ir žavisi jo kūryba, vyresniojo amžiaus japonai literatūros kritikai Murakamio nevertina.

Pirmiausia – jo kūryba komerciškai sėkminga, o tai Japonijoje – blogas ženklas. Literatūra čia skirstoma į grynąją ir masinę. Pirmosios atstovai kovoja dėl Akutagavos prizo, antrieji – dėl Naoki apdovanojimų.

53-ejų Murakamis nelaimėjo nė vieno iš jų. „Harukio kūryba yra tarpinis variantas, – aiškina vienas Tokijo literatūros profesorius. – Jei rašytojas kuria aukštos kokybės literatūrą, jo knygos nėra populiarios“.

Vieno iš paskutinių Murakamio romanų „Kafka krante“ per du mėnesius buvo parduota beveik 460 tūkstančių kopijų… Bet tai nereiškia, kad šis rašytojas nenusipelnė jokių laurų – trejetą literatūrinių apdovanojimų jis vis dėlto susižėrė.

Šiandien Murakamis savo kūrinius rašo Omotesando miestelyje netoli Tokijo. Jis vis dar dėvi džinsus bei paprasčiausius marškinėlius, nubėga 10 km per dieną, laikosi dietos ir eina anksti miegoti. „Jis visada toks ir buvo“, – sako Mizumaru Anzai, jo knygų iliustratorius ir rašytojas, Murakamį pažįstantis jau trisdešimt metų. „Norėdamas būti geru rašytoju, turi turėti jėgų“, – aiškina Murakamis.

Keistos istorijos

Rytų Azijoje lyrinis fantastinis šio rašytojo stilius sulaukė viso legiono imitatorių, pašaipiai vadinamų „Murakamio vaikais“…

Skaityti Murakamio knygas reiškia būti įtrauktam į kelionę po pasaulį, kuris yra toks artimas, kasdienis, tačiau kartu be galo paslaptingas.

Viename interviu jis kartą pasakė: „Rašau keistas istorijas, net nežinau, kodėl taip mėgstu keistumą. Aš pats esu labai racionalus žmogus. Netikiu reinkarnacija, sapnais, Taro kortomis, horoskopais ir jokiais panašiais dalykais. Atsikeliu šeštą ryto ir einu miegoti 10 valandą vakaro, kasdieną einu paplaukioti, valgau sveiką maistą. Bet kai rašau, rašau keistai. Ir tai nesuprantama. Kai stengiuosi aprašyti realią visuomenę ir pasaulį, man išeina keistenybės. Daugybė žmonių klausia, kodėl, tačiau aš negaliu to atsakyti.“

Būtent šis „keistumo“ faktorius Murakamio knygoms suteikia savitumo, kuris įtraukia taip, kaip Deivido Lynčo filmai – verčia susimąstyti. Beje, Lynčas yra vienas tų, kurie padarė įtakos Murakamio kūrybai.

Tačiau japonų kilmės postmodernistinio rašytojo knygos yra ir smagios bei liūdnos, stipriai sukrečiančios, medituojančios apie praėjusį laiką, peržengiančios kultūrų ribas. Rodos, jis rašo apie paprasčiausius dalykus: muziką, orą, knygas, maistą, santuoką ir seksą. Tačiau visa tai turi kažkokį tamsų šešėlį, panašų į sapną, kuris įtraukia labiau už originalą.

Būta net tokių „kaltinimų“, jog Murakamio knygos yra sklidinos heroino. Simptomai – sunkus susižavėjimas jomis, netrukus tampantis priklausomybe.

Įdomu, bet Murakamio kūryboje pastebima daugiau užsienietiškos kultūros ženklų nei japoniškos: veikėjai klausosi „Bitlų“ ar Bethoveno, skaito Getsbį ir Selindžerį, Euripidą ir Tomą Maną. Nors jie ir gyvena Japonijoje, tačiau jų kasdienybės medžiaga yra visiškai vakarietiška. Galbūt tai ir nėra labai keista, mat kiekvieną veikėją Harukio romanuose lydi dvigubas gyvenimas…

Tipiška, kad Murakamio istorijoje pagrindinis veikėjas yra 30-metis vyras, dažnai nepateikiamas net jo vardas, paprastai bedarbis, neambicingas ir be jokių išskirtinių savybių. Į banalų veikėjo gyvenimą netikėtai įsiveržia kokios nors fantastinės aplinkybės, susidūrimai, paieškos, kurie jį vis labiau ir labiau įtraukia į kitą realybę, kur galbūt bus rasti ieškomi atsakymai. Tačiau visus jo darbus vienija meilė, romantiška ir senamadiška, jos praradimas. Dažniausiai meilės objektas būna ir paieškų objektas.

Dvelkia narkotiku

„Pasąmonė man yra terra incognita. Nenoriu jos analizuoti, tiesiog priimu kaip visumos dalį.“ Murakamis yra sakęs, jog pradėjęs rašyti jis net neįsivaizduoja, kaip klostysis įvykiai. Tai, kas nutinka romane, jam yra tokia pat naujiena, kaip ir skaitytojams.

Be perpildytų šešėliais knygų „Avies medžioklė“, „Dansu dansu dansu“, „Negailestinga Stebuklų šalis. Pasaulio galas“, Murakamis rašo ir visiškai kitokius romanus, pavyzdžiui, jo „Norvegų giria“ – ganėtinai realistiška. Išspausdinta 1987 metais Japonijoje ji tapo superbestseleriu.

Vis dėlto ir „ramiosios“ jo knygos dvelkia tuo pačiu narkotiku, kuris skverbiasi iš fantastinių jo romanų, skirtumas tik toks, kad vienose kertamos ribos tarp pasaulių, o kitose – šokinėjama laike.

„Aš bėgau nuo realybės, dėl to turėjau kovoti su pasauliu, aplinkybėmis ir sistema. Mano veikėjai siekia vienintelio dalyko – pakliūti protui nesuvokiamon erdvėn, bet tam jiems reikia įveikti didžiulę jėgą, kartais net šėtonišką jėgą“, – sako Murakamis.

Šis japonų rašytojas visada buvo labai produktyvus, bet per pastarąjį dešimtmetį kiek „nusėdo“. Jis išvertė kelias trumpas istorijas, keletą vaikų knygelių, pateikė kelionių aprašymų, esė, apsakymų.

„Kafka krante“ – vienintelis romanas per pastaruosius dešimt metų. Jis glaudžiai paremtas Sofoklio „Karaliumi Edipu“. Čia pasakojama apie Kafką Tamurą, 15-metį berniuką, kuris iškeliauja į Tokijų ieškoti gyvenimo prasmės.

„Nemažai gerbėjų skaito mano knygas po tris keturis kartus, kadangi jas lengva skaityti. Tačiau – ne taip paprasta suprasti.“ Populiarumas Murakamio netrikdo. „Kai kurie žmonės galvoja, kad aukšto lygio literatūra gali sulaukti tik nedidelio skaitytojų kiekio. Tačiau aš taip nemanau…“

Neseniai vienas Taivano laikraštis išspausdino spėjimą, jog galbūt vieną dieną Murakamio veidas puikuosis ant Japonijos banknotų…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.