Liberalų sąjūdis – nevykęs dešiniųjų populistų klonas

Naujos, originalios idėjos, nauji nematyti lyderiai, naujas nestandartinis veikimas – taip teoriškai turbūt reiktų įsivaizduoti naujos politinės jėgos atsiradimą. Praėjusią savaitę šiek tiek daugiau nei tūkstantis Lietuvos piliečių garsiai deklaravo, kad būtent toks „neregėtas ir kokybiškai naujas” politinis darinys pradėjo veikti Lietuvoje.

Jo vardas – Lietuvos Liberalų sąjūdis. Ar tai iš tiesų yra naujų politinių idėjų sprogimas, ar tik dar vienas statistinis įrašas į gerokai primargintą Lietuvos politinį žemėlapį. Verta pažvelgti atidžiau.

Visų pirma pavadinimas – Lietuvos Liberalų sąjūdis. Nėra jis nei naujas, nei originalus. Nebent originalumu laikytume bandymą per sutrumpintą partijos pavadinimą (Lietuvos Liberalų sąjūdis – LLS), nutiesti menamą jungtį, tiltą tarp į Liberalų ir centro sąjungą įsiliejusios buvusios Lietuvos Liberalų sąjungos, arba tiesmukas aliuzijas į Nepriklausomybę atvedusį populiarųjį Lietuvos persitvarkymo sąjūdį. Beje, iki šiol nėra visiško aiškumo ar naujoji partija ir toliau bus vadinama pirminiu pavadinimu. Nežinia kas – pikta valia, abejingumas ar tiesiog organizacijos stoka lėmė, kad tikruoju partijos „krikštatėviu” greičiausiai taps… Teisingumo ministerija, kuri narplioja vietoj politiniu, komerciniu tapusi ginčą, kam: verslininkams ar politikams bus leista vadintis „Lietuvos liberalų sąjūdžiu”.

Atrodo, kad nepasitvirtino ir „reinkarnavusių” liberalų propagandiniai teiginiai, kad LLS – tai naujų, politikoje niekada nedalyvavusių žmonių pilietinė iniciatyva. Faktiškai nealternatyvinis, o tiksliau „grupės draugų” parengtas balsavimas dėl partijos pirmininko bei vien tik iš buvusių liberalcentristų maištininkų sudaryta partijos vadovybė vis dėlto rodo, kad rimčiausias pozicijas naujam politiniam darinyje užims ne „papuošimui” internetu surinkti politikos naujokai, o savo ilgametes nerealizuotas ambicijas galiausiai patenkinę nuo LiCS atskilę „politiniai perbėgėliai”.

„Naujovėmis” neblizgėjo ir pats steigiamasis partijos suvažiavimas, kur butaforiniai kandidatai į pirmininkus, vienas po kito drausmingai atšaukinėjo savo kandidatūras, o partinę demokratiją „gelbėjo” vietoj agitacinės kalbos džiazą užgrojęs muzikuojantis Seimo narys. Beje, „naujovių” renkant pirmininką vis dėlto neišvengta. Atrodo, pirmą kartą šalies istorijoje partijos pirmininkas buvo išrinktas ne tiesiogiai suvažiavimo delegatų, o įgaliotinių balsais. Galbūt teisiškai viskas yra ir teisėta, ir teisinga, tačiau už 60 skyriaus narių vienu biuleteniu balsuojantis įgaliotinis neatrodo nei labai liberaliai, nei labai demokratiškai.

Tiesa, LLS reiktų pagirti už bandymą pasirodyti moderniais ir atvirais, nors tiesioginės transliacijos internetu nutraukimas, po garbaus politiko kalbos, apie šalia tribūnos laukiančias vaišes, „viešumo blyną” visgi paskrudino. Kaip ir aiškiai bei nedviprasmiškai taip ir neatsakytas klausimas, kas iš tiesų finansavo, per 160 tūkstančių litų kainavusį naujos partijos steigimą. Atrodo, kad noras būti skaidriais ir elgtis skaidriai tebėra naujos partijos siekiamybė, o ne realybė.

Naujos partijos programos naujumą sunku rimtai vertinti ne tik todėl, kad kaip rodo praktika, Lietuvoje rinkėjai balsuoja ne pagal partijų programas, o pagal jų lyderių simpatiškumą, bet ir dėl to, kad itin spartus partijos susikūrimas greičiausiai neleido partijos ideologams tinkamai parengti svarbiausio programinio dokumento. Todėl viešumoje pasirodžiusi LLS programa, be sąlyginai naujų trivialių šūkių apie III Respubliką, labiau primena ne savarankišką dokumentą, o pirmosios V.Adamkaus prezidentinės rinkimų ir LiCS 2004 m. Seimo rinkimų programų, kūrybingą kompiliaciją.

Panaši kontroversija ir dėl naujojo partijos lyderio. Nors P.Auštrevičius viešai deklaravo, kad naujoji partija „atmes savanaudiško išskaičiavimo ir cinizmo politiką”, o „sau kels aukščiausius padorumo, kompetencijos, pilietinės ir socialinės atsakomybės reikalavimus”, tai nesutrukdė jam pačiam būnant galimo piktnaudžiavimo finansine parama šešėlyje, siekti partijos lyderio posto. Tokiu poelgiu P.Auštrevičius nesąmoningai vėl nubrėžė pastarojo laikotarpio Lietuvos politikos „raudonąją liniją” žyminčią tai, kad įtarimai yra reikšmingai tik tada, kai jie yra pareiškiami ne tau. O kas bus, jei paaiškės, kad teiginiai apie 6000 litų algą, nėra vien vaizduojamas oponentų kerštas? Sunkus ir visai neretorinis klausimas moralumo ir padorumo pavyzdžiais, oponentus žadančiam triuškinti naujos partijos vedliui, nors gal ir ne visai.

Ypač kai atidžiau peržvelgi į LLS steigiamą suvažiavimą atėjusių kviestinių svečių sąrašą. Sutapimas ar dėsningumas, bet politikos naujagimį pasveikino tik dviejų parlamentinių partijų vadovai – Darbo partijos pirmininkas V.Uspaskichas ir Konservatorių lyderis A.Kubilius. Pasirodo, kad vis dėlto yra dalykų vienijančių iš pirmo žvilgsnio „nesutaikomus” politinius priešininkus. Ir atrodo, kad abu P.Auštrevičiaus politinius krikštatėvius sieja ne tik prezidentinės rinkimų kampanijos sentimentai. Panašu, kad ir konservatoriams, ir darbiečiams yra naudingas toks sukalbamas ir laviruojantis, visiems įtikti besistengiantis, todėl rimtu konkurentu negalintis būti, politinis darinys – toks savotiškas dešiniųjų populistų klonas, iš nerealizuotų ambicijų, politinių madų ir keršto gimęs „netyčiukas”.

Nors kaip žinia, savam krašte pranašu nebūsi, o prognozės nedėkingas reikalas, spėjant LLS ateitį turbūt belieka remtis žiauria statistika. O ji rodo, kad atskilimas nuo motininės partijos, kaip taisyklė Lietuvoje reiškia ne ką kitą, o politinę „maištininkų” mirtį. Todėl turbūt nieko nenustebintų, jei internautų „Liberalais 6000”, pakrikštytą P.Auštrevičiaus sąjūdį, ištiktų G.Vagnoriaus nuosaikiųjų konservatorių ar R.Dagio „Socialdemokratija 2000” likimas – nuėjimas į politinę užmarštį. Nors kam tada tiek stengėsi viešumos bijantys LLS finansiniai rėmėjai, o ir patys liberalų liberalais siekiantys tapti politikai? Nejaugi naujos partijos steigimas tebus banalus kerštas buvusiems bendražygiams, na gal vis dėlto bandymas pranokti savo mokytojus ir gudragalviškai susirinkti nuo jų dalybų stalo nukritusius balsus.

Bijau, kad šiuo atveju bus viskas paprasčiau: „Pirmyn”, – sušukęs Don Kichotas, pirmasis ir mesis atgal.