Beveik dvejus metus JAV kalėjime laikomas buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas nutarė pats praskleisti paslapties skraistę, dengiančią skandalingojo koncerno veiklą.
„Mane nuvylė išvados, kurias neseniai paskelbė Seimo komisija EBSW veiklai tirti. Jos labai silpnos, o minimos pavardės – niekam neįdomios.
Nors aš esu pagrindinis liudininkas, kažkodėl niekas iš komisijos narių net nebandė susisiekti su manimi”, – „Lietuvos rytui” telefonu iš kalėjimo JAV sakė G.Petrikas.
Buvęs EBSW prezidentas teigė esąs pasiryžęs mažais žingsniais eiti į priekį ir įrodyti, kad iš tiesų turi įdomios ir svarbios informacijos. Šįkart jis ryžosi atskleisti, kaip prieš dešimtmetį buvo privatizuojami valstybiniai bankai.
* * *
– Kodėl nutarėte pradėti nuo bankų?
– Gal todėl, kad dėl įtakos bankams susikirto mano ir kai kurių tuo metu valdžioje buvusių žmonių interesai. Būtent dėl to nepasidalijimo ir prasidėjo EBSW žlugimas, – teigė G.Petrikas.
– Gal turite omenyje buvusį Lietuvos banko vadovą Romualdą Visokavičių, kuris tada griežtai prieštaravo, kad EBSW privatizuotų Valstybinį komercinį banką bei kitus bankus?
– Ne, ne jį. Tačiau R.Visokavičius iš tiesų mums trukdė. Tuo metu Lietuvos banko valdyba mums pasiūlė įsigyti Valstybinio komercinio banko akcijų.
Pasiūlė todėl, kad tada EBSW iš tiesų buvo laikoma prestižine, finansiškai stipria kompanija. Tačiau Lietuvos banko vadovas buvo prieš.
R.Visokavičius visaip bandė sutrukdyti mums įsigyti Valstybinį komercinį banką. Tad teko jį pašalinti.
– R.Visokavičiui buvo iškelta vėliau subliūškusi baudžiamoji byla. 1993 metų rugsėjį prokuroro sprendimu jis buvo nušalintas nuo pareigų, o po dviejų mėnesių – atleistas. Norite pasakyti, kad visa tai buvo daroma EBSW nurodymu?
– Taip. Mes iš tiesų inicijavome šią baudžiamąją bylą – tai tapo pagrindiniu argumentu atleisti R.Visokavičių.
– R.Visokavičius privačiame pokalbyje yra minėjęs, jog anais laikais pas jį buvo užėjęs EBSW priklausančio Komercijos ir kredito banko valdytojas Rimvydas Griguola ir pareiškė, kad Lietuvos banko vadovas bus pakeistas, jeigu neleis G.Petrikui privatizuoti Valstybinio komercinio banko.
– Aš nepamenu, ar siunčiau R.Griguolą pas R.Visokavičių. Tačiau faktas yra tai, kad mes iš tiesų prikišome nagus prie jo pašalinimo.
– R.Visokavičių Lietuvos banko valdytojo poste pakeitė Kazys Ratkevičius. Ar tai buvo jūsų žmogus?
– Taip. Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K.Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų.
Tuo metu jis dirbo Valstybinio komercinio banko valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo.
Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą Valstybiniame komerciniame banke. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju.
– Su kuo derinote K.Ratkevičiaus paskyrimą?
– Kol kas apie tai nenoriu plačiau kalbėti. Tačiau jūs žinote, kad yra vienas žmogus, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus. Tai su juo ir derinome. (Lietuvos banko valdytoją Seimui teikia prezidentas. Šalies vadovas tada buvo Algirdas Brazauskas, – Red.).
– Paskyrus K.Ratkevičių banko vadovu buvo kilęs skandalas – jo darbo kabinete rasta slapta klausymosi aparatūra.
Tuomet pareigūnai nustatė, kad ši aparatūra buvo įmontuota dar R.Visokavičiaus vadovavimo laikais. Gal tai taip pat buvo jūsų darbas?
– Tai – kita istorija. Iškart po to, kai K.Ratkevičius tapo banko vadovu, jis paprašė mūsų patikrinti jo kabinetą.
Mes pasiuntėme savo darbuotojus ir jie aptiko klausymosi aparatūrą. Jeigu mes ją būtume sumontavę, tai patys tyliai būtume ir išmontavę.
– K.Ratkevičius tikriausiai buvo ne vienintelis aukštas pareigūnas, kuriam EBSW mokėjo pinigus?
– Žinoma, ne vienintelis. Dar vienas toks etatinis darbuotojas buvo Reinoldijus Šarkinas. Jis buvo finansų ministro pavaduotojas ir Valstybinio komercinio banko akcininkų susirinkimuose atstovavo valstybei priklausančioms banko akcijoms.
Mes buvome suinteresuoti, kad jis balsuotų taip, kaip reikia. Ir jis buvo pasodintas „ant atlyginimo”.
Vėliau R.Šarkinas tapo finansų ministru, bet tai nieko nepakeitė.
– Kokias sumas jūs mokėjote šiems valdininkams?
– Tai – detalės, ir kol kas apie jas nenoriu kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad mokėjimai buvo ne vienkartiniai. Tai buvo daroma nuolat.
– Jūs metate sunkius kaltinimus. Ar galite juos pagrįsti įrodymais?
– Jeigu aš kalbu, vadinasi, turiu ir įrodymų.
– Tačiau pagrindinius sprendimus priimdavo ne K.Ratkevičius ir ne R.Šarkinas.
– Žinoma. Vienas tokių buvo tuometis premjeras Adolfas Šleževičius. Iš pradžių santykiai buvo labai geri, mes su juo bendradarbiavome visais lygiais.
Prasidėjus bankų privatizavimui, kai mes į šį verslą jau buvome įkėlę koją, A.Šleževičius manęs kelis kartus prašė, kad sutikčiau ten įleisti jo žmones. Tačiau aš nesutikau.
Tada bankai klestėjo, gaudavo didžiulį pelną. Supratęs, kad prarado bankus, A.Šleževičius ir pradėjo kampaniją prieš mus.
Tuomet ir prasidėjo spaudimas bei valstybinius bankus privatizavusių akcininkų žlugdymas. Buvo planuojama bankus nustekenti, paskui perduoti suinteresuotiems žmonėms, atgaivinti ir pelningai parduoti.
Pirmiausia buvo susidorota su Lietuvos taupomąjį banką privatizuoti pradėjusiu Robertu Preikša, o vėliau – su Lietuvos žemės ūkio banku ir jo pagrindiniu akcininku Vincu Gustainiu. Mes laikėmės ilgiausiai. Kadangi mūsų nebuvo lengva išstumti iš banko, buvo nutarta sužlugdyti patį banką.
– Kaip buvo žlugdoma?
– Valstybinio komercinio banko atveju buvo keli būdai. Pagrindinis – atsisakoma leisti padidinti akcinį kapitalą.
Tuo metu pagrindinė šio banko problema buvo tai, jog, vykdydamas milijardinę apyvartą, jis turėjo tik keliasdešimties milijonų litų įstatinį kapitalą. Tai buvo lyg milžinas laibutėmis kojomis.
Didinti įstatinį kapitalą reikalavo ir audito kompanijos, mes taip pat to reikalavome per akcininkų susirinkimus. Tačiau valstybė, kuri valdė daugiau kaip 50 procentų banko akcijų, to daryti nesutiko.
– Negi jūs, turėdami tiek savų žmonių valdžios struktūrose, negalėjote nieko padaryti? Juk Valstybinio komercinio banko kapitalo didinimo klausimą turėjo spręsti nepriklausoma institucija – Lietuvos bankas.
Šiam bankui vadovavo, kaip teigėte, jūsų statytinis K.Ratkevičius. Be to, banko valdybos narys buvo ir R.Šarkinas.
– Ne tik jie. Lietuvos banko valdyboje buvo ir dar vienas mūsų žmogus – Sigitas Godelis. Visi jie iš mūsų gaudavo.
Nors mūsų išlaikomi žmonės tuomet iš tiesų buvo užėmę aukštus postus, tačiau jie niekuo negalėjo padėti, nes A.Šleževičius jiems nurodydavo, jog negalima didinti įstatinio kapitalo.
Galiausiai mane atleido iš Valstybinio komercinio banko tarybos pirmininko pareigų.
– Ar būtų galima teigti, jog premjeras perpirko K.Ratkevičių, R.Šarkiną ir kitus jūsų žmones?
– Nemanau, kad perpirko, bet darė didelį spaudimą. A.Šleževičius jiems turėjo įtaką kaip premjeras. Ir jie jam pakluso.
– Neseniai paskelbtose Seimo komisijos išvadose buvo paminėti ir keli teisėjai, kurie esą buvo susiję su EBSW ir priimdavo šiam koncernui palankius sprendimus. Ar ir jiems mokėjote pinigus?
– Kiek pamenu, buvo paminėti trys teisėjai, kažkada priėmę mums palankius sprendimus.
Iš tiesų jie užsipulti be reikalo. Komisija net nebandė išsiaiškinti, ar šie teisėjai tokius sprendimus priėmė teisėtai.
Manau, kad tai labai ydinga praktika, kai politikai vertina teisėjų darbą.
Po tokio komisijos sprendimo visi teisėjai bijos priimti teigiamą sprendimą kokioje nors su EBSW susijusioje byloje, nors toks sprendimas ir būtų teisingas.
Tuo aš įsitikinau ir savo kailiu.
Lietuvos įstatymai kategoriškai draudžia žmogų iki teismo už grotų laikyti ilgiau kaip 18 mėnesių.
Tačiau Vilniaus antrosios apylinkės teismas atsisakė man pakeisti kardomąją priemonę, nors aš jau esu įkalintas 22 mėnesius.
Manau, jog tokį sprendimą priėmęs teisėjas tiesiog bijojo.
– Seimo komisija buvo gavusi ir skandalingai pagarsėjusio kauniečio Jaroslavo Banevičiaus laišką, kuriame jis tvirtino, jog G.Petrikas asmeniškai finansavo LDDP rinkimų kampaniją?
– Skaičiau, kad toks laiškas buvo. Tačiau to neprisimenu. Gal tai ir buvo, tačiau neprisimenu.
– Gal kas nauja yra jūsų byloje dėl perdavimo Lietuvai?
– Nieko nauja. Jau daugiau nei metai laukiame teisėjo sprendimo, o jis niekur neskuba.
– Interviu pradžioje minėjote, kad papasakosite tik nedidelę dalį apie anų laikų įvykius. Kada galėsite kalbėti išsamiau?
– Aš norėjau tik leisti suprasti, kad mano turima informacija yra vertinga – tiek teisėsaugos pareigūnams, tiek politikams.
Jei Lietuvos teisėsauga laikytųsi įstatymų ir pakeistų man paskirtą kardomąją priemonę suėmimą švelnesne, galėčiau papasakoti daug daugiau.
Neigė vykdę nurodymus
Šiame interviu G.Petriko paminėti asmenys – R.Šarkinas, K.Ratkevičius, A.Šleževičius, S.Godelis buvo iškviesti į EBSW problemas tyrusią laikinąją Seimo komisiją ir ten davė parodymus.
Jie neigė vykdę EBSW ar G.Petriko užsakymus ar gavę pinigus.
Buvęs premjeras A.Šleževičius tvirtino, jog EBSW pavyko privatizuoti daugelį nekilnojamojo turto objektų, nes tuo metu nebuvo nė vieno kito rimto investuotojo.
Nors A.Šleževičius komisijai pripažino, jog buvo tuomečio Lietuvos banko vadovo R.Visokavičiaus atstatydinimo šalininkas, tačiau teigė nedaręs jokių žygių, kad vietoj jo būtų paskirtas K.Ratkevičius.
Buvęs premjeras teigė visai nesikišęs į bankininkystę: „Bankų specialistų aš nepažinojau, nebuvau pažįstamas su jais, kadangi niekada nedirbau toje sferoje”.
Lietuvos banko vadovas R.Šarkinas komisijos posėdyje kritikavo Valstybinį komercinį banką ir tikino, jog 1996 metais, tapęs Lietuvos banko vadovu, ėmėsi ryžtingų priemonių, kad būtų pakeista šio banko taryba ir valdyba.
Vakar R.Šarkinas „Lietuvos rytui” teigė asmeniškai G.Petriko nepažinojęs, iš jo kyšių neėmęs ir neturėjęs įtakos Valstybinio komercinio banko privatizavimui.
Vienas patvirtino ryšius su EBSW
Savo išvadose Seimo komisija nusprendė, kad ryšių su EBSW turėjo aštuoni valstybinėje tarnyboje dirbę asmenys, tačiau tvirtino, jog jie nebuvo artimai susiję su koncernu.
Tarp šių aštuonių asmenų buvo įvardytas A.Šleževičius ir K.Ratkevičius.
Komisijos nuomone, artimai su EBSW buvo susijęs tik buvęs Lietuvos banko valdybos narys S.Godelis.
Skirtingai nuo kitų, jis neneigė savo sąsajų su koncernu. „Niekada to neslėpiau. EBSW – didelė mokykla. Jeigu bent vienas Seimo narys ją būtų išėjęs, būtų daug ko išmokęs”, – sakė dabartinis viešbučio „Takioji Neris” generalinis direktorius S.Godelis.