„Tai atviras iššūkis visuomenei. V.Apolianskas stojo į priešpriešą su visuomenės normomis”.
Taip, komentuodama bausmės skyrimo motyvus, vakar sausakimšoje teismo salėje sakė Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos pirmininkė Danguolė Šiugždinytė.
Šešis kartus jau teistam trijų žmonių nužudymu ir dar 27 nusikaltimais kaltinamam 21 metų Vytautui Apolianskui teismas skyrė griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Savo gaują suburti ir nusikalstamo pasaulio šulo Henriko Daktaro vietą Kaune užimti svajojęs teisiamasis, pravarde „Vycka”, išgirdęs, kad likusį gyvenimą teks praleisti už grotų, net nekrustelėjo.
Paklaustas, ar suprato bausmę ir jos apskundimo galimybes, jis tik palingavo galvą.
Nors teismo salėje buvo dvigubai daugiau nei įprasta sargybinių, jie papildomo darbo neturėjo.
Santūriau nei ankstesniuose posėdžiuose elgėsi ir aukų artimieji – kažkas tyliai paplojo išgirdęs nuosprendį, kažkas nedrąsiai siuntė prakeiksmą žudikui, o sūnaus netekusi Danutė Rimienė, kaip visada, braukė ašaras.
Skyrė skirtingas bausmes
Dvyniams Andriui ir Laurynui Ramoškoms bei Agnei Kaupaitei, kuriuos V.Apolianskas įtraukė į žiaurius nusikaltimus, Temidė buvo gailestingesnė.
A.Ramoška nuteistas pustrečių metų, L.Ramoška – vieneriems metams ir vienam mėnesiui, o A.Kaupaitė – vieneriems metams laivės atėmimo, bausmių vykdymas visiems trims nuteistiesiems atidėtas.
Kauno mechanikos mokykloje besimokantiems dvyniams ir Panevėžio gimnazijos muzikos pedagogikos studentei A.Kaupaitei vieneriems metams paskirti ir papildomi teismo įpareigojimai – toliau mokytis ir nekeisti gyvenamosios vietos.
Teismas atsižvelgė į tai, kad V.Apoliansko nurodymus jie vykdė ir nusikalto dar būdami nepilnamečiai.
Broliai A. ir L.Ramoškos bei A.Kaupaitė buvo kaltinami penkiolikamečio Audriaus Rimo nužudymu, tačiau teismas jų veikas (spardė ir sudavė kelis smūgius. – Red.) perkvalifikavo į fizinio skausmo sukėlimą. Mat ekspertai konstatavo, kad nepilnametis mirė nuo durtinių-pjautinių žaizdų kakle, kurias padarė ne jie, o V.Apolianskas.
Sieks laisvės atėmimo bausmių
„Ne to tikėjausi, kas pasakyta nuosprendžiu. Jie buvo susitarę ir atėjo visi žudyti”, – išėjusi iš teismo salės „Lietuvos rytui” teigė D.Rimienė.
Santūria laikysena per visą teismo procesą išsiskyrusi moteris braukė ašaras ir kalbėjo, kad ją suprasti gali tik tas, kas yra netekęs savo vaiko.
„Negaliu gyventi be vaistų. Netekau ne tiktai sūnaus, bet ir sveikatos”, – prasitarė nukentėjusioji, o jos giminaitė patikino, kad nuosprendis broliams Ramoškoms ir A.Kaupaitei tikrai bus apskųstas.
Nepatenkinti bausme V.Apoliansko bendrininkams buvo ir nužudyto keturiolikmečio Edgaro Gradausko tėvas Ričardas Gradauskas, kuris yra H.Daktaro pusbrolis, bei močiutė.
Prokuroras siūlė A. ir L.Ramoškoms nedaug didesnes – lygtines pustrečių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.
Įvertino žudiko žiaurumą
Paskyręs griežčiausią bausmę teismas konstatavo, jog V.Apolianską būtina izoliuoti nuo visuomenės, nes jis yra labai pavojingas.
Šešis kartus jau teistas jaunuolis ne tik nepadarė išvadų, o priešingai – griebėsi vis žiauresnių nusikaltimų. Iš pradžių jis vogė, plėšė, paskui žalojo nepilnamečius draugus.
2004 metų vasario 23-iąją V.Apolianskas autobusų stotelėje spyriu į galvą nužudė 70-metę tautinių šokių „Žilvitis” kanklių grupės vadovę Ireną Mintaučkienę – vien už tai, kad ši užstojo jo mušamą draugą.
Tą patį vakarą jis aštuntojo forto bunkeryje sumušė ir mirtinai sužalojo peiliu, o paskui padegė P.Vileišio vidurinės mokyklos devintoką A.Rimą. Žudikas kaltino auką apkalbėjus jo draugę Ievą Staškutę.
Vasario 26-osios pavakare Karaliaus Mindaugo prospekto požeminėje perėjoje V.Apolianskas peiliu perrėžė kaklą keturiolikmečiam E.Gradauskui.
Tai neva buvusi bausmė už tai, kad nepilnametis kažkam pasakė jo gyvenamosios vietos adresą.
Draugavo tik iš baimės?
Beveik metus trukęs V.Apoliansko ir jo bendrininkų teismo procesas buvo sunkus išbandymas ne tik patiems teisiamiesiems, bet ir nukentėjusiems, jų bei aukų artimiesiems ir net liudytojams.
Kalbėdami teisme dauguma nepilnamečių bijojo netgi pažvelgti į V.Apolianską. Visi jie teigė iš baimės iš pradžių tapę jo draugais, o vėliau ir nusikaltimų liudininkais ar bendrininkais.
„Kiekvieną akimirką buvo baisu, bet negalėjau pasitraukti”, – sakė buvusi žudiko mergina I.Staškutė, draugai Giedrius Antanavičius, Robertas Zubavičius.
Pastarajam net teisminio proceso metu V.Apolianskas pasiuntė grasinantį laišką iš tardymo izoliatoriaus.
Dar draugaudamas su „Vycka”, G.Antanavičius buvo parašęs raštelį: „Jeigu jam kas atsitiktų, tai – V.Apoliansko darbas”.
Į nukentėjusiųjų klausimus, kodėl du stiprūs broliai Ramoškos negalėjo pasipriešinti menkesniam „Vyckai”, jie atsakydavo: „Suspardysi, o kitą dieną jis tau peilį į nugarą įbes”.
Liudijimai vertė krūpčioti
„Po pamokų aš parėjau namo. Paskui nuėjau pas Ramoškas. Jie pasiūlė pasivaikščioti. Pakeliui sutikome V.Apolianską, R.Zubavičių, I.Staškutę ir A.Rimą.
Priėjome fortą. V.Apolianskas pakvietė A.Rimą pasikalbėti į vidų.
Paskui išėjo ir pakvietė L.Ramošką. Paskui mane. Tada jis liepė man spirti Audriui. Įspyriau į pilvą keletą kartų. Iki penkių kartų. Ir išėjau.
Tuomet iš eilės V.Apolianskas pakvietė po vieną L.Ramošką, A.Ramošką, I.Staškutę, R.Zubavičių.
Paskui ir vėl mane. Padavė pagalį ir liepė trenkti.
Trenkiau porą kartų. Kai trenkiau, jis klūpėjo.
Vėliau V.Apolianskas liepė R.Zubavičiui ir I.Staškutei eiti į degalinę benzino.
Tada mes su L.Ramoška ėjom namų link. Pasivijo I.Staškutė, ir parėjom”, – tai jauniausios kaltinamosios A.Kaupaitės liudijimas teisme.
„Atpažinau Audrių iš batų, kojinių, apatinių kelnaičių likučių. Veidas tiktai truputį panašus buvo”, – kraupią tiesą pasakojo D.Rimienė.
„Nesupratau, kad tai nusikaltimo įrankis”, – aiškino L.Ramoška apie peilį, kurį po E.Gradausko nužudymo jam perdavė V.Apolianskas, pasakęs, kad Edgaras daugiau problemų nebekels.