Sociologinės apklausos sufleruoja, jog darbo santykius reglamentuojantys įstatymai varžo ūkio augimą
Praėjusią savaitę visuomenei buvo pristatytos rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atliktos reprezentatyvios apklausos apie Lietuvos darbo rinkos ypatumus išvados. Tyrimas, atliktas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) užsakymu, griauna kai kuriuos stereotipus ir verčia susirūpinti tokių šio sektoriaus žaidėjų, kaip profesinės sąjungos, vaidmeniu.
„Klasių kova” baigėsi
Tyrimo rezultatus komentavę LLRI viceprezidentas Remigijus Šimašius ir vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas pirmiausia atkreipė dėmesį, jog didžioji dauguma Lietuvos dirbančiųjų nesureikšmina darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir neprieštarautų, jei darbas būtų reguliuojamas laisviau nei šiuo metu.
„Manau, kad tai labai svarbus dalykas, nes globalios konkurencijos sąlygomis mūsų šalis su Kinija ar Indija tikrai negali varžytis darbo jėgos pigumu – tik lankstumu ir kokybe. Abu šiuos dalykus lemia darbo santykiai ir galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje požiūris į juos yra pakankamai sveikas”, – dėstė R.Šimašius.
Jo teigimu, apklausos rezultatai rodo, jog dauguma Lietuvos žmonių darbo santykiuose neįžvelgia priešiškumo ar, kaip būdavo sakoma bolševikmečiu, „klasių kovos”. T.y. darbuotojai negalvoja, jog darbo įstatymai turi ginti darbuotojų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Dauguma dirbančių Lietuvos gyventojų (68,1 proc.) mano, jog darbo santykių reguliavimas yra skirtas suderinti darbdavių ir darbuotojų interesus. 14 proc. mano, kad darbo santykius reguliuojantys įstatymai yra skirti ginti darbdavių interesus ir tik 11,8 proc. įsitikinę, kad gina darbuotojų interesus. Kitaip tariant, patys darbininkai nemano, jog darbo įstatymai turi ginti jų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesus. Tik nedidelė grupė darbuotojų įsitikinusi, kad įstatymai palaiko arba turi palaikyti kažkurią pusę.
Sociologinio tyrimo duomenimis, beveik pusė apklaustųjų savo darbo sąlygų gerėjimo šaltiniu mato ne valdžią, griežtesnį reguliavimą ar kontrolę, o darbdavių verslo plėtrą ir finansinės padėties gerėjimą. Tai leidžia daryti prielaidą, jog darbuotojai verslo sąlygų gerinimą tiesiogiai sieja su jų pačių gerove.
Didesne konkurencija kaip darbo sąlygų gerėjimo šaltiniu labiausiai tiki 25-34 metų grupės darbuotojai (38 proc.) ir turintys pradinį išsilavinimą (40,3 proc.). Vyriausioji amžiaus grupė (65-74 metų) išskirtinai palankiai vertina griežtesnę įstatymų kontrolę ir darbo santykių reguliavimą, taip pat visiškai nemano, jog darbo sąlygas pagerintų darbdavių konkurencija ir galimybės laisviau susitarti.
Darbas – vertybė
Apklausa taip pat atskleidė, jog kas trečias darbuotojas mano dirbąs viršvalandžius, už kuriuos jam nemokama. Viršvalandžius nurodė dirbantys po vienodai valstybės sektoriuje ir privačiame sektoriuje dirbančiųjų – 34,3 ir 34,9 proc. Keturi iš penkių dirbančių Lietuvos gyventojų (80,8 proc.) sutiktų dirbti daugiau viršvalandžių ir už tai gauti papildomą atlygį.
„Tai labai aiškus signalas, jog viršvalandžiai yra faktiškai dirbami, nepaisant formalių draudimų ir ribojimų. Jei Darbo kodeksas leistų dirbti viršvalandžius, tai atitiktų ir darbuotojų, ir darbdavių interesus: dirbantieji viršvalandžius galėtų pareikalauti papildomai sumokėti už viršvalandinį darbą, kitiems galbūt kiltų motyvacija dirbti daugiau, o darbdaviai „legalizuotų” formaliai neteisėtai dirbančius darbuotojus ir galėtų lanksčiau planuoti veiklą”, – pastebėjo R.Šimašius.
59,6 proc. dirbančiųjų mano, jog darbo laiko reguliavimas nėra toks svarbus, nes jie vis tiek dirba tiek, kiek sutaria su darbdaviu, nors galiojančios Darbo kodekso nuostatos imperatyviai nustato darbo laiką arba paveda dėl jo susitarti kolektyvinėse sutartyse. Iš apklausos rezultatų galima spręsti, kad darbuotojai nepervertina darbo santykius reguliuojančių įstatymų įtakos – du trečdaliai darbuotojų patvirtina, jog susitarimai dėl darbo laiko nepriklauso nuo įstatyminių, kolektyvinių ar formaliai sudarytų darbo sutarčių. Beveik 80 proc. apklaustųjų teigė esą linkę individualiai susitarti su darbdaviu be įstatyminės ar kolektyvinių sutarčių apsaugos ir patys pasirūpinti dėl viršvalandžių.
Beje, liberalesnių darbo santykių privalumais taip pat labiau tiki jaunesni -16-24 metų amžiaus grupės atstovai, kurios beveik du trečdaliai (61,7 proc.) mano, kad darbo laiko reguliavimas varžo galimybes dirbti tiek, kiek susitariama su darbdaviu. Daugiau nei trečdalis respondentų (37,3 proc.) mano, jog darbo laiko reguliavimas varžo galimybes dirbti tiek, kiek susitariama su darbdaviu, o 58,7 proc. – su tuo nesutinka.
Akmuo į profsąjungų daržą
„RAIT” atliktos apklausos metu respondentų taip pat buvo prašoma įvertinti profsąjungų veiklą. Atsakymai parodė, kad tik 14,9 proc. darbuotojų yra patenkinti profsąjungų atstovavimu jų interesams. Net 56,2 proc. apklaustųjų nepalankiai vertina profsąjungų kaip savo interesų atstovų veiklą: 33,1 proc. teigia, kad profsąjungos yra atitrūkusios nuo darbuotojų, 13 proc. mano, kad profsąjungos paiso savo vadovų interesų, o 10,1 proc. dirbančių Lietuvos gyventojų galvoja, jog profsąjungos iš esmės negali atstovauti skirtingų grupės žmonių interesų įvairovei.
G.Kadziausko nuomone, toks nepalankus profsąjungų veiklos įvertinimas turėtų kelti rūpesčio ir pačioms profsąjungoms, ir valdžiai, kuri suteikė profsąjungoms plačias galimybes atstovauti visų dirbančiųjų interesams, pavyzdžiui, Trišalėje taryboje. Atsižvelgdamas į prastai darbuotojų vertinamą profsąjungų gebėjimą atstovauti jų interesams, įstatymų leidėjas pirmiausia turėtų panaikinti profsąjungoms suteiktas galias sudaryti kolektyvines sutartis darbuotojų vardu net ir tų darbuotojų, kurie nėra profsąjungų nariai.
Kita vertus, apklausos duomenys rodo, kad darbuotojai nėra linkę pateisinti darbo santykių pažeidimus. Dirbantys žmonės labiausiai yra kritiški pažeidimams, kai nemokamas nustatytas minimalus darbo užmokestis, mažiausiai – kai darbo užmokestis mokamas vokeliuose. Egzistuojant tokią praktiką patvirtino 11 proc. respondentų. Tokia pat dalis nurodė mananti, jog jų įmonėse nesilaikoma darbo saugos standartų. Mažiausiai kritiškai į darbo santykius reguliuojančių įstatymų pažeidimus reaguoja jauniausi darbuotojai (16-24 amžiaus grupė). Tiesa, 53,3 proc. apklaustųjų teigia, jog darbo teisės pažeidimų įmonėje, kurioje jie dirba, nepasitaiko. Išskirtinai teigiamai savo darbovietes vertino valstybės tarnautojai – net 77,5 proc. jų teigia, jog darbo teisės pažeidimų jų darbo vietoje nepasitaiko.
Kas ketvirtas dirbantis Lietuvos gyventojas mano, kad jo įmonėje pasitaiko darbo laiko taisyklių pažeidimų arba darbovietėje už viršvalandžius nemokamas nustatytas atlyginimas. Pastarąją problemą akcentavo 6,4 proc. apklaustųjų. LLRI ekspertų manymu, ši informacija tik patvirtina teorinę prielaidą, jog dėl nuolatinio minimalaus darbo užmokesčio kėlimo į pavojingą situaciją patenka dalis darbuotojų, kurių sukuriamą vertę darbdavys vertina mažiau nei nustatytas minimalus atlyginimas.
Abejotina lobistų pergalė
Tuo tarpu Seimo narys Algirdas Sysas, visai neseniai buvęs vienas aktyviausių profesinių sąjungų judėjimo veikėjų, LLRI skelbiamas idėjas sakė vertinąs „su šypsena”.
„Galima apgailestauti, kad Lietuvoje žaidimas dažnai vyksta į vienerius vartus. Šiame tyrime netgi klausimai suformuluoti taip, kad LLRI ekspertai išsuka tokias išvadas, kokių pageidauja. Liberalizmo šalininkai nesiekia subalansuoti darbo rinką, o propaguoja jos modelį, kuriame neveikia arba veikia labai silpnai vienas iš būtinų jos segmentų – profsąjungos ar Darbo taryba laikomi atgyvena, trukdančia verslui augti. Tačiau Lietuvoje ir šiaip susiklosčiusi situacija, kai įtakingi darbdaviai nuėję pas premjerą išgauna pažadus padaryti viską taip, „kaip reikia”. Dabar, gyvenimas darbo rinkoje vyksta pagal Darvino teoriją – teisus tas, kuris stipresnis”, – apgailestavo A.Sysas.
Jo teigimu, tokios praktikos ydingumą geriausiai iliustruoja faktas, jog Lietuvoje kai kuriuose ūkio sektoriuose jaučiamas gana grėsmingas darbo jėgos deficitas. A.Syso teigimu, net ir didžiulius pelnus gavusios įmonės darbuotojams mokėjo išmaldos dydžio atlyginimus, todėl žmonės plūstelėjo į užsienį net nemokėdami dorai susikalbėti.
„Žinoma, kad profsąjungos silpnos, tačiau gali būti kitaip, kai kone kasdien pusbalsiu įrodinėjama, esą jos niekam nereikalingos. Galima sakyti, kad tai iš dalies ir lėmė situacija, kai žmonės dirba viršvalandžius, tačiau už tai negauna deramo atlygio. Teiginiai, esą tai draudžia Darbo kodeksas, švelniai tariant, yra nesusipratimas, nes šiame dokumente aiškiai kalbama apie galimybę kasmet dirbti 180 valandų viršvalandžių. Tačiau šito liberalizmo idėjų propaguotojai kažkodėl „nepastebėjo”, kaip kad darbdaviai nepastebi reikalavimo už viršvalandžius mokėti pusantro karto, o per šventes – dvigubai didesnį atlygį. Neatsitiktinai 35 proc. darbuotojų už tai negauna jiems priklausančių pinigų. Dejuodami dėl apribojimų darbdaviai veržiasi pro langą, nepastebėdami atlapų durų”, – sakė A.Sysas.
Seimo narys taip pat apgailestavo, jog netgi profesinėse mokyklose jaunuoliai mokomi tik siūti, virti, tekinti, mūryti, atlikti gausybę kitokių funkcijų bei pareigų, bet nesupažindinami su svarbiausiomis darbuotojų teisėmis.