Specialistų teigimu, prielaidas verslo partneriams mulkinti sukuria įmonių vadovų neišprusimas
Nors pastaruoju metu praktiškai negirdėti grėsmingų perspėjimų apie Lietuvoje siaučiančius ir milijonines aferas „prasukančius” sukčius, kreditinės informacijos ir skolų išieškojimo paslaugomis besiverčiančios bendrovės teigia, kad padėtis verslo padangėje pasikeitė labai nedaug. Atvejai, kai atsiskaityti už prekes ar paslaugas turintis veikėjas savo prievolę „pamiršta” ar dingsta keletui savaičių, daugybę įmonių vadovų verčia rautis plaukus nuo galvos kone kasdien.
„Beveik visos sukčių veikimo schemos seniai žinomos, primityvios, paprastos, tačiau efektyvios”, – tikino 13 metų Lietuvoje veikiančio didžiausio Europoje kredito valdymo paslaugų firmų susivienijimo „Creditreform” atstovybės vadovas Saulius Žilinskas.
Lietuviški kreditavimo ypatumai
Ekonomikos teorija sako, kad kuo greitesnė pinigų apyvarta, kuo efektyvesnės kreditavimo procedūros naudojamos, tuo sparčiau auga visas šalies ūkis. Dėl šios priežasties tiek išankstiniai mokėjimai, tiek nustatytų mokėjimo terminų nesilaikymas yra aplinkybės, laikomas verslo stabdžiu.
Praėjusiais metais „Creditreform” iniciatyva atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje padėtis po truputį gerėja: lyginant 2005-uosius ir 2004-uosius metus, išankstinio apmokėjimo procentas sumažėjo maždaug nuo 22 iki 18 proc., o apmokėjimo po realizacijos – nuo 10 iki 6 proc.
Esama tvarka, kai vidutiniškai nustatomas mokėjimo terminas sudaro 22 dienas, o realiai beveik visi atsiskaitymai vėluoja dar 25 dienas, visiškai patenkinti yra tik 19 proc. verslininkų. Trečdalis respondentų situaciją linkę vadinti toleruotina, 38 proc. dėl to teigia esantys labiau nepatenkinti, o 12 proc. – visiškai nepatenkinti.
Nepaisant to, viso labo 8 proc. įmonių savo klientams nustato griežtus kredito limitus. 31 proc. verslininkų tokius limitus nustato tik kai kurioms partnerių grupėms, o 61 proc. – šiems dalykams neskiria dėmesio. „Creditreform” tyrimai taip pat rodo, kad Lietuvoje vos 14 proc. įmonių yra parengusios raštiškas kreditavimo sprendimų instrukcijas. Tuo tarpu Latvijoje tokias instrukcijas turi 41 proc. įmonių, o Estijoje – 48 proc.
„Nors atsiskaitymo terminai pamažu artėja prie europietiškų tradicijų, visgi esama tvarka sukuria prielaidas sukčiauti vėluojant atsiskaityti ir taip gaunant tam tikrą naudą. Šie dalykai ypač paaštrėja, kai šokteli infliacija: tuomet net keletą dienų pradelsus sumokėti tiekėjams, galima tikėtis apčiuopiamos naudos”, – aiškino S.Žilinskas.
Beje, kai kurie verslininkai daro prielaidą, kad viena šiuo metu klestinčios alaus daryklos „Švyturys” sėkmės dedamųjų – itin griežta atsiskaitymo tvarka. Prieš keletą metų jie visiems didmenininkams pateikė ultimatyvią sąlygą atsiskaityti ne vėliau kaip per 5 dienas. Kadangi prarasti paklausą turėjusios „Švyturio” produkcijos niekas nenorėjo, įmonės apyvartumas žymiai pagerėjo, bendrovė galėjo naudotis pačiais pigiausiais resursais – savais pinigais – finansuodama plėtrą, naujų produktų kūrimą, reklamines kampanijas ir t.t. Ilgainiui toks veiklos algoritmas neabejotinai davė didelę naudą.
Melo dirva
Pašnekovas taip pat patikino, jog sukčių, siekiančių sudaryti sandorius tik tam, kad paliktų partnerius „ant ledo”, ir sąžiningų verslininkų proporcijos praktiškai nekinta, net ir labai evoliucionuojant ekonomikos bei verslo įstatymų bazei.
„Kitas klausimas, kaip lengvai aferistams sekasi rasti aukų. Kartą apmulkintas verslininkas antrąsyk ant to paties „grėblio” paprastai nelipa, tačiau auga nauja, patirties neturinti žmonių karta, o aštrėjanti konkurencija verčia ryžtis rizikingesniems sprendimams. Todėl apgavikai visada randa kur pasireikšti”, – dėstė „Creditreform” vadovas.
Jo teigimu, didžiausią įtaką apgavysčių skaičiui ir jų sėkmei turi pačių kreditorių neišprusimas. Pabandžius išsiaiškinti, kokia informacija paprastai remiasi įmonių vadovai, nustatydami savo klientams mokėjimo sąlygas, pasirodė, jog absoliuti dauguma – 42 proc. respondentų – yra linkę remtis sava bendradarbiavimo patirtimi, 16 proc. – ta pačia veikla užsiimančių firmų patirtimi, o dar 14 proc. yra linkę sutikti su klientų pasiūlymais.
„Gerai, jei įmonė turi ilgametę patirtį, žino rinkos ypatumus ir sugeba valdyti situaciją. Tačiau pirmuosius savarankiškus žingsnius žengiantis ir jokios patirties neturintis verslininkas tokiomis sąlygomis yra itin lengvas grobis sukčiams. Ypač jei prekiaujama didelio likvidumo prekėmis. Tarkim, solidžiai atrodantis pirkėjas pareiškia norą įsigyti 10 nešiojamųjų kompiuterių ir sutinka mokėti po 1000 litų už kiekvieną iš karto. Paėmęs juos, čia pat perparduoda tuos daiktus už pusę kainos ir patiria 5000 nuostolį. Po savaitės jis pakartoja tą pačią procedūrą ir paima jau 20 kompiuterių ir patiria 10 000 nuostolį. Tikėtina, kad trečią kartą pareiškęs norą pirkti 50 kompiuterių, toks „verslo vunderkindas” greičiausiai gaus visą partiją manais į pažadą sumokėti pinigus po savaitės. Jei taip nutiks, jo galutinis pelnas bus 65 000 litų”, – dėstė S.Žilinskas.
„Creditreform” vadovas pastebėjo, kad, pagal veiklos rūšis, labiausiai rizikuoja būti apgautos tos įmonės, kurios vykdo masinį kreditavimą, o tos prekės ar paslaugos nėra susijusios su fiksuotu turtu.
Šia prasme daugiausia vargo turi ryšių paslaugas ir įrangą teikiančios kompanijos, prekiautojai alkoholiniais ir gaiviaisiais gėrimais, medicinos įranga ir medžiagomis, maisto produktų gamintojai ir tiekėjai, draudikai, informacinių paslaugų tiekėjai, kompiuterių, kompiuterinių technologijų bei raštinės reikmenų pardavėjai, statybinių medžiagų, kosmetikos ir parfumerijos pardavėjai, transportininkai.
Atsvara jiems galima laikyti, tarkim, elektros tinklų įmones, kurios turi daug skolininkų, bet visi jie ilgainiui yra priversti susimokėti, nes jų turtas ir atsakomybė fiksuoti.
Saugiklių daugėja
„Creditreform” direktoriaus pavaduotojas Borisas Chijenas, be kita ko, pastebėjo, kad retkarčiais sukčiai savo tikslams pasiekti naudoja netgi tokią verslo formą kaip franšizė.
Prieš keletą metų apie savo veiklos pradžią Lietuvoje paskelbė kone visoje Europoje žinomas prekybos tinklas „Spar”. Tačiau mūsų šalyje šias vėliavas iškėlė toli gražu ne pačios geriausios reputacijos bendrovė, kuri po intensyvios reklaminės kampanijos dingo iš akiračio, palikdama milžiniškas skolas parduotuvių tiekėjams.
„Išvengti šių spąstų buvo galima, tačiau tam reikėjo pasidomėti, kas slypi už „norvegiškos” įmonės fasado. T.y. reikėjo pastudijuoti valstybinių šaltinių, kad ir rejestrų, informaciją arba pasidomėti, kokiais duomenimis apie šiuos verslininkus disponuoja kreditinę informaciją teikiančios įmonės. Deja, mokėti 700 litų už analizę, telpančią ant vieno A4 formato puslapio, daugeliui verslininkų vis dar atrodo pinigų švaistymas”, – dėstė B.Chijenas.
Pašnekovai pastebėjo, kad pastaraisiais metais atsirado keletas papildomų būdų, kaip pasitikrinti informaciją apie potencialius verslo partnerius ir išvengti klaidų. Vienas jų – Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys.
„Čia galima nesunkiai sužinoti, ar ketinimus bendradarbiauti deklaruojanti kompanija yra nors PVM mokėtoja. Didelės dalies profesionalių sukčių šioje duomenų bazėje tiesiog nėra. Yra tekę susidurti su atvejais, kai verslininkus apgauna firmos, kurios apskritai nėra niekur registruotos, o savo partnerius suvystė pateikdamos paprasčiausiu kopijavimo aparatu pagamintus registracijos ar verslo liudijimus”, – teigė S.Žilinskas.
Beje, kreditinės informacijos bankais besinaudojantys verslininkai prieš kurį laiką įdiegė naują tradiciją, padedančią išvengti probleminių sandorių. Apie savo buvusius ir kokių nors problemų kėlusius partnerius jie siunčia komentarus bei pastabas.
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai gali būti subjektyvu ir nepatikima, tačiau informaciją analizuojantys specialistai paprastai atsijoja pelus nuo grūdų. Kita vertus, jei, tarkim, keturių skirtingų bendrovių vadovai vieną savo partnerį vadina „pažaduku”, tai galima prognozuoti, kad jis už nosies vedžios ir penktąjį. Taip pat naivu tikėtis, kad jei vieno žmogaus vardu, vienu adresu registruotos skirtingos įmonės murkdosi nuostoliuose ir bylinėjasi su klientais, dar vienai nevykėlio įkurtai firmai viskas eisis kaip per sviestą”, – sakė S.Žilinskas.
Sukčiavimo klasika
Įdomu ir tai, kad ant sukčių metamo analogiško jauko dažnai užkimba netgi solidžias verslo tradicijas turinčių šalių žmonės.
Tarkim, Vokietijoje bet kuri kompanija, turinti akcinės bendrovės statusą, iš esmės laikoma rimta, patikima ir saugia, nes jų veiklą kruopščiai prižiūri ir kontroliuoja daugybė valstybės institucijų.
Tuo tarpu Šveicarijoje akcinių bendrovių steigimo taisyklės yra gerokai liberalesnės.
„Tai žinodami sukčiai steigia kokią nors AB Šveicarijoje, po to Vokietijoje atidaro „rimtą” jos filialą. Čia rengiama trumpa, bet intensyvi reklaminė kampanija apie fantastiškai perspektyvią investicijų sritį į kokius nors Brazilijos ekologinius-gydomuosius produktus, užkariausiančius pasaulį ir akcininkus paversiančius milijonieriais. Tokiu būdu, reklamai išleidus 2 – 3 mln. eurų, per trumpą laiką surenkama 7 – 8 mln. norinčiųjų pelningai investuoti į „rimtą” bendrovę, ir „verslas” nutraukiamas. Tada lieka vienintelė užduotis – laiku pabėgti su surinktais pinigais, kol valstybės institucijos susigriebia, kad gundytojo vaidmens ėmėsi viso labo nežinomos bendrovės filialas”, – pasakojo S.Žilinskas.
„Creditreform” direktorius priminė dar vieną garsiai nuskambėjusią istoriją, kai keletą milijonų prarado Rusijos investuotojai. Prieš keletą metų susigundę galimybe pigiai nupirkti didelę partiją kompiuterių, jie 2 mln. JAV dolerių pervedė vienai Liuksemburgo kompanijai. Kai pasigedę savo prekių pradėjo ieškoti partnerių, pasirodė, kad pasiūlymo autorius yra labdaros fondas, neturintis jokių kitų pajamų, kaip kad „geranoriški įnašai”. Tokiu būdu „vardan kompiuterių”, rusai paaukojo milijonus ir liko nieko nepešę.
Pašnekovo teigimu, kad ir kokie gudrūs būtų Senojo žemyno sukčiai, čia jau pakankamai gerai veikia įvairios gynybos ir prevencijos sistemos. Tuo tarpu ES naujokių šalių verslininkai ir jais apsimetantys sukčiai yra „alkanesni”, todėl beveik visada gerokai išradingesni, originalesni ir pavojingesni.