Žmonės turėtų pripažinti, kad jų augintiniai yra pranašesni.
Gyvūnai geriau girdi, mato ir užuodžia. Jie sugeba taip mylėti, kad net paaukotų savo gyvybę. Be to, augintiniai savo šeimininkus gali įspėti apie gresiančią nelaimę. Gyvūnų šeštasis pojūtis – ne teorija. Jų intuicija gerokai pranoksta žmonių sugebėjimus.
Jaučia žmonių emocijas
Gyvūnai pasižymi daug aštresniais pojūčiais nei žmonės. Šiems padeda protas, o augintiniams – išlavintos juslės.
Pelės gali girdėti gerokai platesnio diapazono garsus nei žmogus. Sakalai mato keturiskart geriau. Kiaulės liežuvyje esantys skonio receptoriai daug jautresni. Pingvinai regi ultravioletines bangas, o delfinai vandenyje orientuojasi gaudydami nuo kliūčių atsimušusį aidą.
Technologijų ir technikos amžiuje žmogus prarado daugybę jautrumo aplinkai įgūdžių, kurie padėjo išlikti olose gyvenusiems protėviams.
Iš populiariausių augintinių šeštąjį pojūtį ypač išsiugdė šunys ir katės. Nuo jų neatsilieka žiurkės, arkliai ir net akvariumo žuvytės.
Gyvūnų pojūčiai tokie aštrūs, kad jie pajunta žemės drebėjimą gerokai anksčiau nei žmonės.
Daugybę metų gyvendami šalia žmonių jie taip pat puikiai išmoko jausti ir šeimininkų emocijas. Šuo iš karto atpažins bailį – baimės jausmą išduoda į kraują plūstelėjęs adrenalinas.
Žmogaus būseną gyvūnai suvokia pagal raumenų įtempimą, kvėpavimo dažnį, judesių koordinaciją, prakaito kvapą. Galima pasikliauti ir jų uosle ar skonio receptoriais: jei katinas ar šuo nusuko nuo maisto nosį, jo derėtų atsisakyti ir žmogui.
Katės – indikatoriai
Tačiau esama dalykų, kurių negalima paaiškinti aštriomis gyvūnų juslėmis. Tuomet kalbama apie šeštąjį pojūtį – gyvūnų nuojauta išties labai stipri.
„Dukrai, kurią kankina širdelės problemos, katė tapo geriausia drauge. Prieš kiekvieną artėjantį sveikatos pablogėjimą katė pradėdavo jai laižyti pakaušį. Pirmaisiais kartais nekreipdavau dėmesio. Tačiau vėliau pastebėjau, kad tokiais savo veiksmais augintinė stengiasi parodyti, kad dukrai blogai. Kaskart pasikliaudavau katės nuojauta ir veždavau vaiką pas gydytojus. Jie stebėdavosi, kaip man pavyksta atvežti dukrą būtent prieš prasidedant didesnėms problemos”, – pasakojo klaipėdietė Rūta.
Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė” prezidentė Jurgita Gustaitienė tikino, jog tai, kad katės jaučia šeimininkų sveikatos problemas, – ne stebuklas.
„Parapsichologai tai aiškina labai paprastai. Anot jų, ligos apimtas organas turi kitokią temperatūrą ir energetinį lygį. Šiuos pokyčius ir jaučia katės. Jos – tarsi indikatorius”, – sakė J.Gustaitienė.
Gulėjo ant krūtinės
Tikriausiai dėl augintinių gydomųjų savybių šiuo metu pasaulyje vis labiau populiarėja gyvūnų terapija. Mokslininkai medicinai pritaikė šuns uoslę. Onkologai pasakoja istorijas, kaip šuniukai kažkodėl pradeda laižyti ant savo šeimininkės kūno iškilusį gumbelį. Vėliau nustatoma, jog tai piktybinis auglys. Sunku tiksliai pasakyti, kaip šuo „užuodžia” vėžį. Veikiausiai taip nutinka todėl, kad piktybinės ląstelės yra daug aktyvesnės už sveikąsias, tad sukuria didesnį elektrostatinį krūvį, kurį šuo ir pajunta. Nors oficialusis mokslas to neskuba pripažinti, bet jau seniai sutrikusio intelekto ar didelį stresą patyrusiems vaikams taikoma plaukiojimo su delfinais terapija.
Istorijas, kaip gyvūnai tarsi susiurbia šeimininkų ligas, paaiškinti sunku.
Jurgita Gustaitienė pasakojo, kad vienos jų klubo narės seseriai buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, ir medikai prognozavo, jog moteris neišgyvens. „Sesuo padovanojo ligonei kačiuką. Šis dvi savaites tiesiog ištisai gulėdavo ant išoperuotos kūno vietos, net paėsti nenoriai eidavo. Moteris iki šiol gyva. Katės murkimas labai panašus į širdies ritmą. Todėl katinai gali sureguliuoti širdies darbą”, – teigė pašnekovė.
Be to, J.Gustaitienė sakė pastebėjusi, kad augintiniai dažniausiai serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir jų šeimininkai. Pavyzdžiui, jei žmogų kamuoja inkstų problemos, didelė tikimybė, kad jas perims ir gyvūnas.
Telepatinis ryšys
Žymus biochemikas Rupertas Šeldrakas daugybę metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, iškėlė naują hipotezę. Jis teigia, kad tarp atskirų organizmų, asmenų ir netgi didesnių socialinių grupių gali susidaryti tam tikri morfiniai laukai. Vienam objektui nutolus nuo kito morfinis laukas išsitempia, ir šuo jaučia savo šeimininką net per atstumą. Biochemikas atliko daugybę eksperimentų su gyvūnais. Šunį uždarydavo atskirai nuo šeimininko, kad jiedu vienas kito nei matytų, nei girdėtų. Kai šeimininkas pradėdavo sąmoningai galvoti vesiąs jį lauk, šuo imdavo džiugiai šokinėti, nors šiaip buvo visiškai ramus.
Kitame eksperimente dalyvavo terjeras ir jo šeimininkė. Likus maždaug 45 minutėms iki šeimininkės grįžimo šuo nulėkdavo prie lango ir imdavo jos laukti. Šunį stebinčios kameros užfiksavo, kad terjero nuojauta visada būdavo tokia pat tiksli, nors šeimininkė kasdien grįždavo skirtingu transportu ir skirtingu laiku. 100 bandymų įrodė, kad egzistuoja telepatijos galimybė. Beje, telepatija tarp gyvūnų ir žmonių atsiranda tik tada, kai juos sieja stiprus emocinis ryšys. R.Šeldrako nuomone, morfiniai laukai gyvūnus jungia ne tik su šeimininkais, bet ir su jų gyvenamomis vietovėmis. Dėl to išvežti už tūkstančių kilometrų jie geba grįžti atgal.
Briedžiai – ne atsitiktinumas
J.Gustaitienė juokavo, kad gyvūnų nuojauta kartais jiems padeda išsisukti iš jiems nepalankių situacijų. „Tarkime, išleidus katiną pasivaikščioti, jis visada grįžta tuo pačiu metu. Tačiau kartą šeimininkas susitarė su veterinarijos gydytoju, kad kitą dieną sutartą valandą savo augintinį atveš kastruoti. Pasivaikščioti išleistas katinas tą dieną negrįžo, nes jam nepatiko šeimininko ketinimai”, – kalbėjo pašnekovė.
Gyvūnai sugeba nujausti ir tai, kad jų šeimininkams gresia nelaimė. J.Gustaitienė prisiminė istoriją, kai vienos moters katinas niekaip nenorėjo išleisti į kelionę išsiruošusios šeimininkės: painiojosi po kojomis, gailiai žiūrėjo ir net šeimininkės batus apšlapino, o to niekada nedarydavo. Tądien važiuodama automobiliu moteris patyrė avariją.
„Mes tik nenorime pripažinti, kad augintiniai, savo intuicija ką nors pajutę, sugeba tas žinias perteikti ir šeimininkams. Tačiau kai dar žmogus nebuvo taip nutolęs nuo gamtos, jis mokėjo gyvūnų kalbą. Senolės dar ir dabar žino, ką nori pasakyti tam tikrame medyje nutūpusi varną. Briedžiai į Klaipėdos senamiestį taip pat neatklysta be reikalo. Jie nori kažką pranešti, bet mes nemokame tai išgirsti”, – įsitikinusi J.Gustaitienė.
Tačiau jos žodžiais, žmonės pamažu vėl pradėjo grįžti prie gamtos, jausti jos ryšį. Galbūt ateityje mes išmoksime gyvūnų kalbą.