Iš vieno kraujo lašo galima nustatyti, ar partnerio meilė niekada neišblės.
Italijos mokslininkai atskleidė meilės jausmo biologinį mechanizmą.
Tikra fantastika
Nors ir kaip fantastiškai beskambėtų tokia žinia, mokslininkai įrodė realų meilės jausmo poveikio atspindį žmogaus organizme. Tie pokyčiai, pasirodo, tikrai nemaži: dėl psichinės įtampos įsimylėjusio žmogaus kraujuje net 40 proc. sumažėja proteino, kuris būtinas kitai svarbiai organizmo medžiagai – serotoninui, perteikiančiam informaciją nervų ląstelėms.
Be tokios informacijos nervų ląstelių veikla išsiderina: jos pradeda veikti ne sutartinai, o kiekviena atskirai. Tada visiškai suprantama, kad atsiranda ir žmogaus smegenų veiklos – galvosenos pakitimų. Taigi neatsitiktinai apie įsimylėjusius žmones sakoma, kad jie beprotiškai įsimylėjo arba dėl meilės kraustosi iš proto.
Žinoma, tokie posakiai įprastai vadinami hiperbolėmis. Bet, pasirodo, jie visai neperdėti. Mokslininkai nustatė, jog, trūkstant proteino ir serotonino, kurie yra vieni svarbiausių galvos smegenų struktūros elementų, šio svarbaus žmogaus organo veikla negali nepakisti. Juk serotoninas reguliuoja emocijas, seksualinius ir skausmo pojūčius, miegą. Štai dėl ko įsimylėjęs žmogus dažnai išgyvena nerimą, patiria net fizinį skausmą, negali ramiai miegoti. O juk bet kokios emocijos – tai nervų ląstelių, kurioms funkcionuoti reikia visos gamos cheminių medžiagų, veiklos rezultatas. Kiekvienos medžiagos trūkumą jos greitai pajunta ir reaguoja. Bet vėlgi: juk įsimylėjėlio emocijos ir reguliuoja tų nervinėms ląstelėms reikalingų reagentų kiekį! Tai užburtas ratas. Jau geriau taip stipriai neįsimylėti.
Meilė dėl genų
Mokslininkus domina ir tai, iš kur atsiranda ta įsimylėjėlio būsena?
Gyveno žmogus ramiai, pamatė jam patinkantį veidą ir… tokie pakitimai kraujuje! Atsiranda net tokia būsena, kurią mokslininkai charakterizuoja kaip identišką stipriam psichiniam susirgimui.
Į tą klausimą atsakymo kol kas dar niekas nepateikė. Mėgina atsakyti Maskvos universiteto profesorius Genadijus Simkinas.
Jis įsitikinęs, kad meilės kilmė yra genetinė. Vieno žmogaus genai tarytum atsiliepia į kito žmogaus genų „kvietimą”. Iš genomo į genomą cirkuliuoja nematomos biosrovės. Ir jei jos vienos kitoms tinka, – žmonių kraujuje ima mažėti proteino kiekis. Toliau jau vyksta minėtas procesas.
Jei profesorius G.Simkinas teisus, tai tuomet lengviau suprasti, kodėl kartais žmogus įsimyli visai jam netinkantį objektą. Genams nesvarbu nei žmogaus išorė, nei kilmė, nei socialinė ar materialinė padėtis. Jie turi savo kriterijus ir čia jau niekas nieko negali padaryti.
Gali būti, kad Italijoje susibūrę mokslininkai ims tyrinėti ir genų mechanizmo įtaką meilei. O biologinio meilės jausmo tyrimo metodiką jie jau sukūrė. Pagal ją galima nustatyti ne tiktai, ar žmogus yra įsimylėjęs, bet ir kokio stiprumo yra jo jausmas. Pakanka vieno kraujo lašo, „netyčia” patekusio ant nosinaitės, ir mokslininkai duos aiškų atsakymą apie tikrą ar tariamą meilę.