Emigracija moderniajame pasaulyje yra normalus reiškinys. Kaip yra pastebėjęs Tomas Venclova, nenormalūs gali būti tik jos tempai ir mastai. Emigravimo iš Lietuvos tempai ir mastai jau nebeatrodo normalūs, todėl vertėtų rimtai susimąstyti apie tas išvykimo iš Lietuvos priežastis, kurios rečiau minimos mūsų spaudoje.
Ar lietuviai sėsli tauta?
Visų pirma reikia kartą ir visiems laikams išsklaidyti mitą, kad lietuviai – sėsli tauta, kuriai gyvenimas svetur esą tampa sunkiai pakeliama egzistencine drama. Skaičiai byloja, kad nuo XX a. pradžios lietuviai yra emigrantinė tauta, kurią šiuo požiūriu galima drąsiai lyginti su kitomis emigrantinėmis tautomis, neįsivaizduojamomis be savųjų diasporų – žydais, armėnais, italais, airiais, lenkais.
Lietuviškoji diaspora yra suvaidinusi istorinį vaidmenį XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Nė neminiu didelių politinių išeivijos nuopelnų Lietuvos laisvės byloje. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų išeivija sukūrė tikrą kultūrinį stebuklą, palyginti nedideliais kūrybiniais sambūriais ir pavienių entuziastų pastangomis pasiekdama tai, kam sovietinei Lietuvai prireikė didelių pastangų ir resursų.
Kai kada išeivijos intelektiniai projektai buvo įspūdingesni net už organizuotą Lietuvos kultūros plėtrą: pavyzdžiui, lietuviškoji Bostono enciklopedija atitiko aukščiausius tarptautinius standartus ir iki šiol lieka nepranoktas modernus lietuvių intelektualinis dokumentas, o išeivijos literatūra bent jau iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos daugmaž prilygo, o kai kuriais požiūriais ir pranoko Lietuvoje kurtą literatūrą.
Tai, kas vyksta šiandien, leidžia konstatuoti faktą, kad bet kokią prasmę prarado visos kalbos apie nuo tautos kamieno atskirtą išeiviją. Egzistuoja pasaulio lietuviai, dalis kurių bet kada gali sugrįžti gyventi į Lietuvą, o nemaža dalis kitų, net jei jie savęs nebesieja su Lietuvos valstybe, priklauso organizuotam lietuviškam gyvenimui kitose šalyse.
Lietuviai yra tauta, kuri ateityje gali tapti panaši į diasporos tautas – tautas, kurių svetur gyvena daugiau nei savo šalyje. Neabejoju, kad dalis išvykusių lietuvių sugrįš į Lietuvą. Kartu turime žvelgti realybei į akis ir neatmesti minėtojo scenarijaus galimybės.
Kodėl žmonės išvyksta?
Nesinori kalbėti banalybių, kurios daug kartų aptartos mūsų žiniasklaidoje. Iš savo šalies emigruojama dėl daugelio priežasčių – ekonominių, politinių, psichologinių. Lengviausia paaiškinti ekonominę emigraciją, kuri pagrįsta natūraliausiu žmonių noru geriau gyventi.
Bet neretai tai tėra antvandeninė ledkalnio dalis, po kuria glūdi masyvūs pamatai, sudaryti iš nematomų žmonių dramų, sudaužytų likimų, komplikuotų gyvenimo istorijų, psichologinės benamystės, traumų, beprasmybės ir susvetimėjimo savame krašte pojūčio, keršto savajai aplinkai, nerealizuotų ambicijų bei projektų.
Dalis žmonių emigruoja protestuodami prieš jų orumą žeminančias gyvenimo sąlygas, nesiskaitymą, korupciją, viešojo gyvenimo nuosmukį, politikos degradaciją, nepagarbą žmogaus asmeniui ir darbui. Brutali aplinka, žiaurūs santykiai, agresija ir nepagarba – itin svarbios priežastys, kurios leistų paaiškinti ne vieno emigravusiojo gyvenimo istoriją.
Kankinantis dvilypumas
Netikiu, kad galima visą tą sudėtingą kompleksą apibendrinti ir paaiškinti vartojimo poreikių patenkinimo bei didesnio materialinio komforto siekiu. Daugelis naujųjų ekonominių emigrantų renkasi sunkų darbą ir visišką beteisiškumą. Esama ir atvejų, kai aukojamas statusas ir pozicija, savo šalyje pasiekti išsilavinimo ir didelėmis pastangomis.
Tai prilygsta kone socialinei savižudybei, kada svetur tampi niekuo, minios statistu ar net anonimu, bet su kažkuo suvedi sąskaitas – su susvetimėjusia savo paties tapatybės dalimi, praeitimi arba konkrečia aplinka, kurios aistringas neigimas tampa atspirties tašku ir motyvuoja siekti didelių gyvenimo permainų.
Akivaizdu, jog egzistuoja sudėtinga emigracijos sociologija ir antropologija, kuri kone kiekvienu atveju atveria dramatišką istoriją. Psichologiškai nepalyginti lengviau yra emigruoti patyrus nuoskaudą arba pažeminimą savo šalyje. Todėl šalia realių dramų ir nuoskaudų tarp emigrantų esama neretai ir perdėto skepsio savo šalies atžvilgiu. Greičiausiai tai tiesiog adaptacijos ir išgyvenimo strategija – jei išvykęs vien tik jausi žudančią nostalgiją ir liūdesį, bus itin sunku priimti naująją šalį ir adaptuotis joje.
Dar kebliau, jei sudeginęs psichologinius ir socialinius tiltus su savo šalimi nepajėgi iki galo priimti naujosios šalies ir lieki kankinančios ambivalencijos būklėje. Tada belieka geto egzistencija – uždaras gyvenimas tarp savųjų, kurie pavaduoja prarastąją aplinką tėvynėje ir sykiu sukuria regimybę, kad naujoji aplinka yra kažkuo neva pranašesnė už buvusiąją (tuo, kad ji yra ypatingoje teritorijoje, t.y. Vakaruose).
Vartojimo rojus
Mano jaunystėje buvo svajojama pabėgti į Vakarus visų pirma dėl netikėjimo, kad Sovietų Sąjungoje bus kada nors įmanoma gyventi normalaus, oraus, gerbiamo ir save gerbiančio žmogaus gyvenimą. Pirmą kartą į JAV ir kitas šalis patekę žmonės visų pirma būdavo priblokšti to, ką jie pamatydavo prekybos centruose.
Šitą šoko ir savęs gailėjimo mišinį bene geriausiai nusako garsi buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino frazė, ištarta viename Teksaso miesto Hiūstono prekybos centre: „Ką jie su mumis padarė!” Šie žodžiai gerai nusako, kas dėjosi kiekvieno sovietinio žmogaus galvoje vos pamačius, kad tai, dėl ko sovietinėje tėvynėje reikėjo kankintis, žemintis, stovėti milžiniškose eilėse ir lipti per kitų galvas (maistas, rūbai, kvepalai), Vakaruose buvo tapę nieko nestebinančia kasdienybe.
Tad gerai prisimenu, kaip dar praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį buvo masiškai svajojama patekti ir gyventi ten, kur yra visko – džinsų, muzikos, gero maisto, gražių automobilių. Pirmą kartą patekęs į JAV 1989 metais, iš neseniai į JAV iš Latvijos gyventi atvykusio žmogaus išgirdau lengvai atpažįstamą sovietinio žmogaus frazę: „Šioje šalyje visko yra!”
Skirtumą tarp sovietinės tikrovės ir Vakarų bene šmaikščiausiai yra nusakęs vienas žymus mūsų filosofas, po savo viešnagės JAV pastebėjęs, jog ten (Vakaruose) įtampa susijusi su darbu, o atsipalaidavimas su vartojimu. Čia (Sovietų Sąjungoje) viskas priešingai – įtampa susijusi su vartojimu, o atsipalaidavimas su darbu.
Bet visa tai yra praeitis, kurios daugelis nūdienos Lietuvos jaunų žmonių jau tikrai nebesuprastų. Viskas taip pasikeitė, jog šiandien būtų komiška emigruoti iš Lietuvos tam, kad galėtum gauti to, ko nėra Lietuvoje. Jei pajėgi sudurti galą su galu, gali iki palaimos mėgautis vartojimu Lietuvoje, kurioje atsirado tokių prekybos centrų, kokių nepamatysi ir daug turtingesnėse šalyse – pavyzdžiui, Švedijoje ir Suomijoje.
Kad ir kaip būtų, šiandien iš Lietuvos emigruojama greičiausiai ne dėl noro geriau maitintis ir gražiau rengtis, o dėl visai kitų priežasčių.
Tikrumas ir saugumas
Lietuvoje šiuo metu gali įsigyti kokią tik nori prekę. O ir darbą jau galima susirasti gerokai lengviau nei anksčiau. Bet pasikeitė mūsų poreikiai. Šiandien svarbiausia, ko trokšta žmonės, – tai stabilumas ir saugumas. Štai šito ir neteikia lietuviškoji tikrovė, kurioje dominuoja viskas, kas būdinga ankstyvajai kapitalizmo ir modernizacijos fazei – rizika, netikrumas, neaiškumas, nestabilumas ir nesaugumas.
Rizika yra susijusi su galimybėmis ir šansais, bet žmonės, kurių šalis kone kasdien keičiasi jau 16 metų, paprasčiausiai pavargo laukti ir nebetiki, kad joje gali sulaukti civilizuoto žaidimo taisyklių, stabilumo, tikrumo, aiškumo ir saugumo. Savaime aišku, kad gerokai saugesnės ir labiau prognozuojamos yra Vakarų Europos šalys.
Iš tikrųjų, kaip galima saugiai jaustis šalyje, kurioje klesti tik privatus sektorius ir stambioji valstybinė biurokratija? Kaip jaustis saugiam šalyje, kurioje tarpsta absoliuti jėgos struktūrų – policijos ir teismų – savivalė ir kurioje teisingumas tėra skambi frazė, nieko bendra neturinti su realybe?
Kaip jaustis tikram ir suvokti kas vyksta šalyje, kurioje žaidimo taisyklės keičiamos kone kasdien, vos tik jos pradeda darytis nepatogios galingoms institucijoms ir interesų grupėms? Pakanka šiuo požiūriu paminėti mūsų akademinę sferą – šitą lengvu vakarietiškumo luobeliu pridengtą baudžiavos terpę, kurioje taisykles nustato tas, kieno rankose atsiduria galios ir įtakos svertai.
Kaip jaustis saugiam šalyje, kurioje visiškai deformuotas viešasis sektorius ir net visas viešasis gyvenimas – pradedant ore tvyrančia agresija bei smurtu kiekvieno miesto gatvėse ir baigiant barbarišku žodynu, kurį girdi visur ir nuo kurio pabėgti neįmanoma?
Brutali visuomenė
Esame ankstyviausios ir žiauriausios kapitalizmo fazės visuomenė. Visai kaip ankstyvosios modernizacijos ir kapitalizmo visuomenės, mes fetišizuojame prekes, daiktus ir darbą. Bet ir darbą mes fetišizuojame tik už jo galimus rezultatus – ne kaip savęs įprasminimo ir gyvenimo komforto dalyką, o kaip kelią į galią ir karjerą.
Sykiu Lietuva stipriai primena „didžiosios depresijos” laikų Ameriką. Monopolijos, stambiojo kapitalo skverbimasis į visas gyvenimo sritis, gangsteriai ir jų kontroliuojami policininkai bei politikai – visa tai iki skausmo pažįstamas paveikslas.
Praeis dar daug laiko, kol mes tapsime panašūs į kaimynines Šiaurės šalis – Švediją, Suomiją, Norvegiją. Neabejoju, kad praturtėjusi ir kiek humanizavusi kapitalizmą Lietuva nebebus tokia žiauri ir taps patrauklesnė savo pačios žmonėms.
Bet šiandien čia vyksta brutalios statuso, įtakos ir galios kovos, kuriose nesinori dalyvauti ne tik profesionalams, kuriems gaila beprasmiškai prarandamo laiko kovojant nežinia su kuo ir už ką, bet ir tiems, kurie nenori arba nemoka savo tikslų siekti visomis įmanomomis priemonėmis.
Todėl šiame kontekste klausimas, kodėl žmonės masiškai emigruoja iš Lietuvos, gali nuskambėti ir kaip retorinis.
Leonidas Donskis
„Klaipėdos” apžvalgininkas