Paprasčiausias atsakymas į klausimą, kaip surengti visomis prasmėmis pasisekusį vakarėlį, galėtų būti toks: geriau vakarėlių nerengti iš viso. Tai yra galvos skausmas, tie vakarėliai.
Rodos, paprasta: sukvietei būrį širdžiai mielų žmonių, uoliai vaišinai sumuštiniais, pilstei putojantį vyną, kiekvienam stengeisi atriekti kuo didesnį torto gabalą… O rezultatas – mandagiai dangstomas žiovulys ir neva atsitiktiniai žvilgsniai į laikrodžius.
Tai ką daryti – stotis ant galvos? Deja, jokių garantijų, kad akrobatiniai triukai padės. Svečiai gali imti skubiai skirstytis, pareiškę, jog šeimininkas akivaizdžiai padaugino.
Ieškodami panacėjos, kreipėmės į tris vakarėlių liūtus.
Laima GELEŽIŪTĖ, fotografė:
„Jau spėjau įsitikinti, kad geras vakarėlis – tai teminis vakarėlis. Mes, moteriška draugių kompanija, vienos pabėgusios nuo vyrų, kitos – nuo darbų, kiekvieną penktadienį rengiame vakarėlius kokia nors tema. Sakykime, fotosesijos vakaras. Kelios merginos persirenginėjo pačiais drastiškiausiais personažais, to niekada nebūtų drįsusios kitomis aplinkybėmis, per pertraukėles gėrėme vyną, fotografavomės, ir buvo linksma iki nukritimo.
Arba – suši gaminimo vakaras. Arba – naujų kokteilių išradinėjimo vakarėlis. Torto kepimo pamoka. Vakaras, kai mokomės viena kitą masažuoti. Išvyka su maudynėmis kubile. Susigalvoti galima bet ką, idėjų – daugybė.
Man nepatinka, kai vienintelis tikslas – susėsti ir siurbti alkoholį. Jis vakarėlyje vartojamas, bet turi būti tik priedas, o ne programos vinis. Blogiausia, kas gali nutikti teminiam vakarėliui, – prisigerti tiek, kad neprisimintum, kokia vakarėlio tema”.
Gediminas JUODEIKA, renginių organizatorius:
„Labai svarbu aplinka, taigi pirmasis uždavinys – sumąstyti, kur vakarėlis galėtų vykti. Tai – nebūtinai tradicinė erdvė. Tinka ir laivas, ir miškas, ir ežero pakrantė, priklauso nuo sezono. Bent man labai patinka tokios vietos.
Jei kompanija didelė, svarbu, kad neprasidėtų „darbas frakcijose”. Nepatartina vienu metu kviestis ir menininkų, ir sportininkų, ir buvusių bendraklasių, norinčių dalytis vaikystės prisiminimais. Tada gali nutikti taip, kad vieni nesupras kitų „bajerių”, ir išeis nei šis, nei tas. Vieni nuobodžiaus, kiti jausis nejaukiai.
Ypač svarbu nesurinkti skirtingų interesų grupių į vieną kompaktišką erdvę. Miške gal dar įmanoma išlaviruoti – kažkas deginsis, kažkas grybaus, kažkas keps šašlykus. Bet ribotoje uždaroje patalpoje gali kilti bendravimo problemų.
Geležinė vakarėlių taisyklė: geriau tegu pritrūksta užkandžių, bet alkoholio pritrūkti negali. Jei kolektyvas įsisiautėjo ir staiga paaiškėjo, kad baigėsi gėrimai, – galas vakarėlio organizatoriaus reputacijai. Mano patarimas būtų toks – dėl viso pikto draugams nusiunti žinutę ar parašai kvietime: atsinešti savo degtinės ir dešros”.
Remigijus RUOKIS, grupės „Gin Gas” lyderis, pramogų verslo atstovas:
„Geram vakarėliui reikia dviejų dalykų: idėjos ir biudžeto. Trečiasis sėkmę lemiantis komponentas yra komanda, tai yra organizatoriai bei dalyviai. Ir vieni, ir kiti vakarėliui yra būtini.
Improvizuoti galima, bet geram „tūsui” vis tiek reikia, kad jam kas nors vadovautų. Generalinės linijos visuomet tyko pavojai. Pavyzdžiui, visada atsiranda asmenų, kurie atvyksta į vakarėlį jam įpusėjus ir neįkerta, kas čia vyksta. Ir bando primesti savo sąlygas su firminiais numeriais bei bandymu atkreipti visų dėmesį.
Tokiai anarchijai, dėl vakarėlio senbuvių gerovės bei darnos, reikia laiku užkirsti kelią! Sutramdymas dažniausiai į naudą ir pačiam sumaišties kėlėjui: jis prisitaiko ir eikvoja energiją bendram labui.
Vakarėlis turi turėti savo sielą. Baliaus siela yra žmogus, grojantis jame pirmu smuiku, arba nedidelis smuikų ansamblis. Ar grupelė violončelių. Svarbu, kad suskambėtų muzika, o ne kakofonija”.