Prikimęs balsas, rami laikysena ir kokybiška populiarioji muzika jau seniai tapo jo vizitine kortele.
Prieš populiariausius jo šlagerius bejėgis net laikas ar pastaruoju metu gerokai perpildyta šalies muzikos rinka. Jo vardą žino daugelis, ir visai nesvarbu, kad pastaruoju metu populiarus dainininkas dažniau pasirodydavo užsienio, o ne Lietuvos publikai. Per kelerius metus buvo ir daugiau esminių pokyčių – nauja meilė, tuoj penkerių sulauksiantis sūnus, abstinencija ir Dievas, neabejotinai nurodęs naująją jo gyvenimo kryptį. Jis pasiilgo lietuviškos publikos ir artimiausiu metu rengiasi sugrįžti su nauju albumu bei kitu požiūriu į gyvenimą, kurį geriausiai nusako jo paties pacituoti pranašo
iš Nigerijos žodžiai: „Šiame pasaulyje tu nebūsi įvertintas, turėsi tiek, kiek išsikovosi. Tik su malda gali eiti į priekį, tai – varomoji jėga,
kuri tavęs niekada nenuvils”.
– Pradėkime nuo pastaruoju metu vis aktualėjančios temos.
– Paukščio gripo? – juokiasi. – Kad manęs neima nei paprastas, nei paukščių gripas. Tam paprasčiausiai nėra laiko.
– Turiu galvoje Eurovizijos nacionalinę atranką.
– Kad nelabai ja domiuosi. Ką galiu pasakyti? Daug esu prišnekėjęs. Kartais juokauju: jei ne žurnalistai, seniai būčiau pamiršęs. Neseniai daviau interviu apie Euroviziją rašančiam anglų žurnalistui. Nelabai suprantu to konkurso koncepcijos, kalbama, kad Eurovizija darosi gėjų paradu, esą visi pinigai sukoncentruoti jų rankose. Palikime tuos ligonius ramybėje, žmonės suluošinti, ką padarysi.
– Bet negalime paneigti, kad Eurovizija – populiariausias muzikinis konkursas Europoje.
– Man susidaro įspūdis, kad ten daugiau lemia mada ir politika, muzika „žaidžia” gerokai mažiau. O dėl Lietuvos sunku pasakyti. Matyt, reikia simpatiškų atlikėjų, šlagerio su paprastu priedainiu, kad nuo pradžios galėtum bokalu daužyti į stalą, būtų viskas aišku. Nepatariu giliai kapstytis. Leisiu sau pasakyti, kad dabar nacionalinėje atrankoje prasidėjo strakaliukų laikai, bet, matyt, ten to ir reikia.
– Yra ne vienas kitų šalių atlikėjas, kuris Eurovizijos konkurse dalyvavo net kelis kartus.
– Yra ir tokių, kurie negali mesti rūkyti. Kai pats dalyvavau, nežinojau, kur važiuoju, repetavau brolio garaže, tapau gyvu orkestru. Konkurse dainavau lietuviškai, nors visi puikiai supranta, kad tai neprideda populiarumo. Eurovizija – ne pasaulio bamba, dalyvauju kituose renginiuose, festivaliuose, važinėju po pasaulį su simfoniniu orkestru, Latvijos roko grupe, choru.
Į tuos koncertus renkasi kitokia publika, jiems reikia kokybiškesnės muzikos.
– Kodėl muzikuojate su latviais?
– Ten surinkti geri roko muzikantai, man visuomet patiko šis stilius. Kai auga vaikai, nelabai gali groti roką, reikia dainuoti labiau liaudžiai. Kita vertus, norisi dainuoti tokią muziką, kad po mėnesio nuo jos pačiam, kaip sakoma, neskaudėtų dantų. Su latviais susipažinau vieno didelio koncerto metu, pradėjome bendradarbiauti. Ir Lietuvoje yra puikių muzikantų. Manau, kad ne už kalnų tie laikai, kai čia galėsiu koncertuoti su profesionalių, gerai apmokamų muzikantų grupe. Europiečiai esame, negalime buksuoti vienose agurkiškėse.
– Kai kas pastebi, kad Latvijoje gerokai gilesnės populiariosios muzikos tradicijos.
– Ten irgi visko yra, bet kai pažiūriu į rimtus atlikėjus, galiu su baltu pavydu pasakyti, kad jie nuėję šiek tiek toliau. Kai kurie muzikantai visą laiką groja – prieš ir po koncerto, viešbutyje, mane net ima berti nuo to grojimo. Kai paklausiau, ar jie neišprotės tiek grodami, latviai atsakė, kad toks jų gyvenimo būdas, todėl ir pasiekia rezultatų. Lietuviai nori gerai pasirodyti, o po to „pabaliavoti”.
– Susidarė įspūdis, kad lietuvišką muziką vertinate gana skeptiškai?
– Nesu muzikos kritikas, tiesiog dirbu savo darbą, bet pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad merginos vyriškėja, o vaikinai moteriškėja. Kartais išgirsti tokių žuvų balsų: „plaukėėė, plaukėėė laivas”. Užsienyje nors po vieną kniaukia, o pas mus buriasi į grupes.
– Bet ir Jūs pastaruoju metu Lietuvoje matomas gerokai rečiau?
– Buvau susikoncentravęs į užsienį, tačiau niekur nedingstu ir iš Lietuvos. Artimiausiu metu pasirodys kompaktinė plokštelė „Tėvų dainos”. Daug dirbau, nes kiekviename šalies regione liaudies dainos pakankamai skirtingos, o aš jas padariau visiškai originaliai. „Popsas” pabosta – pamaišai tą katilą, vėl pamaišai, bet jau valgyta. Džiaugiuosi, kad namuose įkūriau įrašų studiją. Aišku, sudėtinga dirbti su naujomis kompiuterinėmis programomis, ne kartą kompiuterį norėjau mesti per langą, išplukdyti Nemunu, bet pagalvojau, kad šiek tiek per daug pinigų įdėjau. Nieko, pramokstu. Dabar bet kada, jei yra nuotaika ar ateina įkvėpimas, galiu užsidaryti studijoje ir dirbti.
– Pats kuriate visas dainas?
– Taip, galiu groti ne vienu instrumentu. Džiaugiuosi, kad dabar nespaudžia laikas. Anksčiau tiksėdavo valandos, o kartu ir pinigai. Dabar gali būti ramus, surasti geriausią variantą, jei kas nepatinka, pakeisti. Sava studija atveria daugiau galimybių. Įrašiau jau beveik pusę savo autorinės solinės plokštelės dainų, tačiau kol kas nežinau, kada jį išleisiu, reikės pakalbėti ir su leidėju. Jaunimas gali štampuoti albumus, jie nori pasijusti žvaigždėmis. Gal nori pasisotinti tuo žodžiu, bet kaip tuomet vadinti, pavyzdžiui, Stingą? Galaktika? Jei nori, tegu vadinasi, aš jiems netrukdau, ir jie man netrukdo.
– Beje, kažkada esate sakęs, kad ketinate pradėti dainuoti nebeprikimusiu balsu?
– Buvo „Mažyte mano”, kur reikėjo pakriokti. Kai uždainavau, kriokė ne tik Vilniaus rajonas. Dabar norisi dainuoti, atėjo toks laikas, išaugau iš to amžiaus. Daina turi skambėti, kad būtų malonu klausyti.
– Kelerius metus gyvenate Kaune, ar jau spėjote apsiprasti?
– Nesakyčiau, kad man labai svarbus miestas, kad Laisvės alėjoje stumdau orą ar esu suaugęs su sostinės Senamiesčiu, nors Vilniuje pragyvenau 20 metų. Mano namai – privati erdvė, iš kurios matosi gamta. Dabar užsikuriu valtį, nuspaudžiu akseleratorių, ir plaukiu. Lietuva, gamta – mano namai. Dainavau „prie Nemuno užaugęs”, taip ir prisidainavau, gyvenu prie pat upės, greta Vytauto bažnyčios. Kaip gerai, galiu valtį prie kranto pastatyti, ji – antras mano žaidimas, neskaitant akvariumo ir žūklės.
– Ko gero, toks kateris – nepigus malonumas?
– Valtis iš tiesų labai rimta, tokiomis plaukioja pasieniečiai. Kabinsiu gerą motorą, pradedu lankyti vairavimo kursus, po metų laikysiu tarptautines teises. Galėsiu ir kur nors toliau paplaukti. Dabar trūksta tik laivo. Ką gali žinoti, gal Euroviziją kada laimėsiu ir laivą padovanos, – juokiasi.
– Tačiau valtis – ir kiekvieno žvejo svajonė.
– Mano stažas – nuo penkerių metų, turiu daugiau nei 40 metų patirtį. Negaliu žiūrėti, kai pradeda, pavyzdžiui, žiobriai „eit”, ant kranto išsirikiuoja keliolika žvejų, laužo vienas kito meškerių galiukus, susipina valai, pykstasi. Man tokia žūklė – tai tarsi knygos skaitymas Gariūnų turgavietėje. O čia – sėdi į valtelę, išplauki, pajunti tokią ramybę, gali pasikrauti. Įdomu ir pakeliauti. Nemuno žemupyje yra tokių kanalų, upyčių, vienas malonumas. Visi žmonės patenkinti, akordeonai groja, puikiai pailsi.
– Kaip ir prieš akvariumą?
– Namuose yra tonos akvariumas. Palaikau tvarką, per daug nelendu prie tų žuvų – jos veisiasi, kariauja dėl teritorijų, išryškėja lyderiai, kaip ir paprastame pasaulyje. Anksčiau laikiau ir piranijų, tačiau žmona kažkodėl netoleravo, sakė, kad tokios žuvys gali būti pas verslininkus ir banditus. Piranijas pridaviau į parduotuvę. Vėliau sužinojau, kad kai pardavėjas jas griebė iš akvariumo, viena užstrigo tinkelyje, bandė iškrapštyti, viena žuvytė vyrui nukirto piršto galiuką. Man jos nieko nedarydavo. Tvarkydamas akvariumą įkišdavau ranką, ir nieko. Kai sužinau, kad jam nukando, pagalvojau, kad unikali žuvytė. Dabar mano akvariume – daugiausiai spalvingų Afrikos žuvų.
– Ar iš tiesų televizorių dažnai iškeičiate į akvariumą?
– Kai grįžti iš toliau vykusio koncerto, iš tiesų nebenoriu nei skaityti, nei žiūrėti televizoriaus, nei klausytis muzikos. Atsisėdu prie akvariumo ir persikeliu į kitą – gražesnį gyvenimą. Stebi, koks jų gyvenimas – tarp žuvų yra ir pykčio, ir pavydo, yra ir stiprieji, ir silpnieji. Puikiai atitrūksti nuo rutinos.
– O prie kokių Jūs save priskirtumėte?
– Nebejaučiu jokio pavydo, nors kartais sukyla pyktis dėl neteisybės, kai žmonės kažką gauna nedorais poelgiais, metodais. Kita vertus, suprantu, kad tai – laikina, lovys greitai išseks. O šiaip esu lyderis. Teko dirbti valdiškuose darbuose. Aišku, jei pataria protingas žmogus, tai išklausau, bet jei tik tokiu besidedantis, uždarau duris, ir baigtas kriukis. Kad ir armijoje niekas nedrįso stumdyti. Iš karto sakiau, kad grindų neplausiu, visi juokėsi, tikino, kad taip nebūna, tačiau atrėžiau, kad bus. Ir ką jie galėjo man padaryti, vis tiek neužmuš, o jei puls muštis, nors vienas irgi gaus į galvą. Paliko ramybėje, po to tapo draugais. Negaliu prisiversti aklai paklusti. Gal todėl visai neseniai baigiau sapnuoti kariuomenę – tai priesaiką duodu, tai vėl mane šaukia, kol atsibundu.
– Vis dėlto kiekvienas žmogus turi kažkokių autoritetų.
– Negimiau su antpečiais. Yra daugybė autoritetų – ir politikoje, ir moksle, ir muzikoje, ir medicinoje, daugelyje sričių. Galiu didžiuotis ir Lietuvos Prezidentu. Turime švarų, protingą, solidų žmogų. Yra kuo didžiuotis.
– Ar jau apsisprendėte, kuri religija Jums artimesnė?
– Čia nėra jokios problemos, esu tikintis žmogus. Tik dvasinis impotentas sekmadienį susiraukęs guli lovoje ar dirba kokius nors darbus, visi normalūs krikščionys eina į bažnyčią. Jeigu kam nors kilo didelis nusistebėjimas, kad tai darau, vadinasi, Lietuvoje prasti reikalai. Jei kas kalba, kad domiuosi Buda, tai netiesa, man tokie dalykai apskritai nepriimtini. Yra daug žmonių, kurie pažeisti Rytų tikėjimo. Esu krikščionis, o ne musulmonas ar budistas, bet man visai nesvarbi konfesija, ar protestantas, ar sekmininkas, ar katalikas, Dievas – vienas.
– Ko gero, žmogaus gyvenime turi kažkas įvykti, kad jis nuoširdžiai atsigręžtų į Dievą?
– Tikėjimas duoda pasirinkimą, niekas tavęs varu nevarys. Jei būčiau žinojęs, kad yra įdomesnis, linksmesnis gyvenimas, seniai būčiau taip gyvenęs. Gaila, kad supratimas ateina su metais. Žmonių gyvenime tiek daug nereikalingo molio, buksuoja, buksuoja savo problemose, kišenėse žarsto centus ar milijonus ir galvoja, kad vis dar per mažai.
– Sakote, kad pinigai – nereikalingas molis?
– Anksčiau vis galvodavau, iš kur jų gauti, tačiau dabar pakeičiau savo požiūrį. O tas nereikalingas molis – įvairios nereikšmingos kasdienės problemos. Jos atsiranda iš to, kad žmonės nenori vienas kito suprasti, vienas kito nemyli. Pavyzdžiui, kai iš Niujorko leidžiuosi Vilniaus oro uoste, galvoju, į kokį bulvių lauką atskridau, bet širdyje džiaugiuosi, kad esu Lietuvoje. Kai pamatai žmonių žvilgsnius, gali pagalvoti, kad ką nors pavogei, – visi niūrūs, pikti. Manau, kad tai vis dar sovietų štampas. Visos reklamos, gyvenimo tempas žmones dar labiau dusina. Daugelis atsibunda ir pagalvoja, ką dabar daryti. O kai jauti ramybę, kai tu šį tą žinai, nėra jokios baimės. Gali apsikabinti artimuosius, ramiai išgerti arbatėlės, pabendrauti. Jei žmogus laimingas, visi galvoja, kas jam pasidarė.
– O Jūsų prieš kelerius metus dažnai to klausdavo?
– Jau nebeklausia. Kas klausdavo, dabar jaučiasi nepatogiai.
– Juk turėjote ne vieną bičiulį, su kuriuo išlenkdavote taurelę.
– Liko tie draugai, aišku, išgerdavau. Atėjo toks laikas, kai pasidarė neskanu, pasikalbėti galiu ir be alkoholio, man to nereikia. Yra milijonas malonesnių užsiėmimų. Jei normalus draugas, jis lieka, juk nepasinėriau į kokią nors sektą, susikūprinęs neieškau centų, nepoteriauju tarpuvartėse. Dirbu savo darbą, dažniau šypsausi. Ir anksčiau neblogai buvo, bet dabar – dar geriau.
– Beje, o tėviški rūpesčiai Jūsų nevargina?
– Jis mano draugas, sūnui tuoj sueis penkeri. Šaunuolis – ir žvejoja, ir valtį vairuoja. Mėgsta pajuokauti, jaučia gyvenimo pulsą. Kartais duoda patarimų ar pabara. Ir mane sūnus šiek tiek mestelėjo į priekį, buvau tarsi lapais aplipęs. Pasipurčiau ir pamačiau, kad dar visas žaliuoju.
– Tačiau sūnus – ne vienintelis Jūsų vaikas.
– Dukros jau užaugo. Vienai – šešiolika, vyriausioji Oslo centrinėje ligoninėje dirba medicinos seseria, jos draugas studijuoja tarptautinį verslą. Ten viskas ramu. Čia jaunus specialistus bara, peikia, o ten iškvietė vyriausiasis gydytojas ir kaip giminaitei paaiškino, kad pas mus priimta taip ir taip, ir viskas. Iš pradžių buvo sunku, tačiau dabar įsikūrė. Kai atšils, vyksiu aplankyti. Ji jau pradėjo abejoti, ar grįš į Lietuvą. Norvegijoje galima laisvai gyventi, nejaučiant kokių nors suvaržymų. Ką padarysi, dukra ten, o aš – čia.