Nualintas Pietų Irakas tik pradeda stotis ant kojų, bet žmonių entuziazmo kuo greičiau gerinti situaciją nematyti
Lygi kaip stalas dykuma, pereinanti į pelkes. Visa bekraštė teritorija išraižyta vamzdynų, nutiestų iš padrikai išsibarsčiusių naftos gręžinių.
Tai Pietų Irakas, Basros apylinkės. Varganai gyvenančių žmonių kraštas, nuniokotas ilgo diktatoriško valdymo ir karų.
Pigus benzinas
Potencialiai tai labai turtingas kraštas. Vien išžvalgyti naftos telkiniai yra ketvirti pagal dydį pasaulyje. Ir nafta labai kokybiška.
Visoje šalyje gausu naftos gręžinių, tiesa, ne visi jie panaudojami. Dirba ir keliolika naftos perdirbimo gamyklų.
Visur nutiesti naftos vamzdynai. Taupumo sumetimais jų niekas net nekasa po žeme. Kad nekiltų pagunda nemokamai atsisukti kranelį, po teritoriją dažnai šmirinėja apsaugininkų automobilis. Vieną kitą dolerį gali užsidirbti ir maždaug kas dešimtį kilometrų apsaugos postuose budintys Irako kariai bei policininkai. Jiems tereikia pranešti apie prie naftotiekio besiblaškančius įtartinus asmenis.
Dar vienas naftos turtingos valstybės įrodymas – degalų kainos. Litras benzino kainuoja vos 10 lietuviškų centų.
Tiki, kad padėtis gerės
Atrodytų, kas trukdo tiems žmonėms greitutėliai atsistoti ant kojų ir gyventi turtingai, kaip kaimyniniuose Kuveite, Saudo Arabijoje ar Katare?
Bet kol kas Irakas dar tik bando atsistoti ant kojų. Sekasi sunkiai. Žmonės gyvena labai varganai, tačiau nerodo didelio entuziazmo gerinti situaciją, nes tikisi paramos iš užsienio arba valstybės.
Vidutinis atlyginimas Irake siekia vos 150-200 JAV dolerių.
Dauguma žmonių Pietų Irake užsieniečiams sako, kad padėtis gerėja. Mat daugiausiai šiitų apgyvendintoje pietinėje Irako dalyje labai džiaugiasi Sadamo Huseino nuvertimu. Jis engė šiitų bendruomenę, nes pats buvo sunitas – šiek tiek kitaip islamą interpretuojančių arabų atstovas. Dabar saugumas didėja. Vadinasi, gausėja galimybių ramiai gyventi ir dirbti savo bei šalies labui.
Atsisakyti vaišių gresia konfliktu
Irako provincija atrodo itin skurdžiai. Namukai labai paprasti. Dauguma jų – tiesiog iš molio suplūkti pastatėliai su mažiukais langeliais arba išvis be jų. Prabangių namų – vos vienas kitas.
Mažuose miesteliuose ir vienaaukščiuose kaimuose palei pagrindines gatves išsirikiavę labai daug nedidukių pakelės parduotuvių. Tik asortimentas visur gana skurdus ir vienodas: gaivinantieji gėrimai, cigaretės, konservai, visokios buities smulkmenos. Jokio alkoholio, jokios mėsos ar pieno produktų.
Tose pačiose krautuvėlėse gausu įvairiausių vaisių ir daržovių.
Irako provincijoje užsienietis – didelė retenybė. Jis tuoj būna apsupamas vietinių vaikų, taip pat smalsių suaugusiųjų, kurie būtinai pasiūlys savo pagalbą arba bandys ką nors parduoti.
Jeigu sugalvojama ką nors įsigyti, tuomet, kaip ir visur Rytuose, tiesiog būtina derėtis. Būna, kad kaina nukrenta dešimteriopai.
Pirkti maisto produktus neatrodo labai saugu. Užsieniečiams patariama valgyti tik karštus, tiesiog jų akyse paruoštus patiekalus. Vartoti neapdorotus produktus pavojinga. Nerekomenduojama vartoti jų, parduodamų pakelėse iš prekydėžių.
Saugu gerti tik supilstytą į indus su firminiais dangteliais arba specialiai paruoštą vandenį. Mažai naudos iš preparatų vandeniui gerinti.
Irake, kaip ir daugelyje kitų arabiškų valstybių, labai svarbu atskirti higieną nuo papročių. Jeigu irakietis siūlo vaišių, tarp jų ir vandens, atsisakymas tai vartoti higienos sumetimais gali būti suprastas kaip įžeidimas. Atsisakyti vaišių šioje šalyje nedera. Priešingu atveju gali netgi kilti konfliktinė situacija.
Važinėja senais kledarais
Tik šeštoji autostrada, iš Basros vedanti į Bagdadą, yra gana kokybiška ir plati. Bet dauguma kelių – labai prastos būklės. Dažniausiai asfaltuoto paviršiaus išvis nėra. Tik purvina masė arba dulkių debesys.
Visuomeninio transporto nematyti. Traukiniai seniai nevažinėja ir per dykumas nutiesti geležinkeliai beveik nenaudojami. Kaimų keliais kartais pradarda koks autobusiukas. Bet nėra jokių grafikų, jokių stotelių. Ant autobusiuko priekio tiesiog užrašyta, kur jis važiuoja. Reikia tau į tą pusę – pakeli ranką, sustabdai ir už simbolinę kainą nuvažiuoji.
Yra vienas kitas taksi automobilis. Keliais retokai važinėjantys automobiliai labai seni, dauguma – tiesiog akyse byrantys kledarai. Pasitaiko netgi sovietinių markių mašinų, apie kurias Lietuvoje jau baigiame pamiršti.
Kiemuose teko matyti auginamų vištų, žąsų, po urvynus ir šiukšlynus vaikšto avys, yra šiek tiek ožkų ir karvių. Jokių kiaulių. Tai, islamo požiūriu, labai nešvarus gyvūnas, kuris negali būti valgomas.
Irakiečiai šiek tiek žvejoja, tačiau ne meškerėm ir net ne tinklais, o elektra. Paleidžia stipresnę iškrovą į vandenį, žiūrėk, viena kita žuvelė pakyla pilvu į viršų.
Arabai yra gana prasti plaukikai, todėl besimaudančiųjų upėse ir jūroje beveik neišvysi.
Kai kurių paminklų neprižiūri
Pietų Irake gyvena nemažai nuodingų gyvių. Prieš rengiantis ir aunantis batus reikia viską gerai iškratyti, apžiūrėti, ar nėra gyvačių, vorų ar skorpionų.
Kadaise Pietų Irakas garsėjo datulėmis. Iš jų, beje, buvo gaminta netgi labai egzotiška degtinė. Tačiau S.Huseino laikais buvo nusausinta didesnė dalis pelkių, tinkamų datulėms auginti. Ir šios kultūros praktiškai neliko. Dabar „datulinės pelkės” po truputį atkuriamos.
Kita vertus, gerti stiprius alkoholinius gėrimus draudžia islamo įstatymai.
Irakiečiai, kaip ir dauguma arabų, yra labai pamaldūs. Dauguma jų per dieną net kelis kartus meldžiasi Alachui, atsisukę į Mekos pusę.
Kaimuose ir miestuose yra gausybė religinės paskirties pastatų. Keista, kad ne visi jie tinkamai prižiūrimi.
Teko lankytis tokiame viename apleistame mauzoliejuje. Kadaise tai būta prabangaus pastato su visomis arabiškos architektūros vingrybėmis. Tačiau karų metu smarkiai nukentėjęs pastatas dabar stovi vienišas laukuose, niekieno neprižiūrimas ir nelankomas.
Svarbiausia – šeima
Paprastam irakiečiui visko pagrindas ir svarbiausia vertybė yra šeima. Ji suprantama gerokai platesne prasme nei Lietuvoje. Tiesiogiai bendraujama net su tolimais giminaičiais, mažiausiai – su keliomis dešimtimis žmonių.
Šeima suteikia irakiečiui jam būtiną pripažinimo bei saugumo pojūtį. Vadovaujamasi posakiu: „Šeima neleis pražūti”.
Buvimas šeimos nariu įpareigoja besąlygiškai pagelbėti giminaičiams ir ginti šeimos garbę. Žala, padaryta vienam šeimos nariui, mobilizuoja gynybai visus likusius jos narius.
Toks požiūris į šeimą gimdo neįtikėtino dydžio korupciją. Žmogus, gavęs valstybinį darbą, stengiasi aprūpinti visą savo šeimą arba analogišku darbu, arba materialinėmis gėrybėmis. Todėl dėmesio kitų šeimų problemoms neskiriama visiškai arba skiriama labai mažai. Tada atsiranda būtinybė ieškoti nelabai teisėtų būdų išspręsti savo ir savo šeimos problemas.
Irake vis dar milžinišką, nors iš pirmo žvilgsnio nematomą reikšmę turi genčių pasidalijimai. Labai svarbi genčių vadų pozicija. Irake jie vadinami šeichais. Jie turi realią valdžią vietos bendruomenėse, išsprendžia giminių konfliktus bei ginčus su kitomis gentimis.
Gali turėti iki keturių žmonų
Kad pelnytum irakiečio palankumą ir nuoširdumą, pakanka pasisveikinti „As Salam Aleikum”, paspausti abi rankas, paskui, pridėjus ranką prie širdies, būtina pasiteirauti apie savijautą ir, bene svarbiausia, kaip nors pagirti tą žmogelį. Tik jokiu būdu nežiūrėti į jo žmoną ir juo labiau nežarstyti jai komplimentų. Tai būtų didžiulis įžeidimas.
Arabai dienas leidžia prie pagrindinės kaimo ar miestelio gatvės. Joje galima pamatyti tik dažniausiai ničnieko neveikiančius įvairaus amžiaus vyrus. Moteriškos lyties atstovės gatvėse – tik arba visiškai jaunutės, iki kokių 7 metų mergaitės, arba jau gerokai vyresnės nei vidutinio amžiaus moterys. Merginos ir vidutinio amžiaus moterys gatvėse beveik nesirodo, sėdi namuose, tvarkosi, laukia vyro.
Irakietis turi teisę turėti iki keturių žmonų. Bet tuo pasinaudoja nedaugelis, nes įstatymai griežtai nurodo, kad irakietis vyras privalo visas savo žmonas „tinkamai išlaikyti”. Toli gražu nedaugeliui tai pavyksta.