„Vakarų ekspresas” baigia prieš metus pradėtą ciklą „60 Klaipėdos veidų”, kuriame skaitytojus supažindinome su visais 60 uostamiesčio mikrorajonų.
Paskutinis šio ciklo rašinys – apie tarp dviejų triukšmingų gatvių – Taikos ir Minijos – įspraustą Poilsio gyvenamąjį rajoną.
Tai tikra ramybės vieta, gal net šiek tiek nuobodoka, monotoniška miesto teritorija, kurioje pramaišiui išsirikiavę daugiabučiai ir privatūs namai. Tiesa, kai kuriems gyventojams tos ramybės nepakanka.
Triukšmo šaltinis – turgus
Poilsio gyvenamajame rajone yra įsikūrusi Klaipėdos laivininkų mokykla, Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetas, pora vaikų darželių, Kraujo centras, Klaipėdos miesto pirminės sveikatos priežiūros centras, buvę Buities rūmai, kuriuose dabar apstu privačių įmonių.
Triukšmo ir judėjimo į mikrorajono gyvenimą įneša turgavietė, į kurią turgaus dienomis suvažiavę prekeiviai ir pirkėjai okupuoja aplinkinių namų kiemus ir kelkraščius. Beje, turgus traukia ir įvairaus plauko prašalaičius, valkatas.
Tarp Poilsio mikrorajono privačių namų yra ir apie 1960-uosius metus statytų namukų, ir šiuolaikiškų, prabangių namų. Daugelyje privačių namų yra įsikūrusios privačios įmonės, parduotuvės, viešbučiai.
Netoli Pirminės sveikatos priežiūros centro esančiuose dviaukščiuose namukuose nėra centralizuoto vandentiekio bei kanalizacijos, – pastebėjo rajoną administruojančios bendrovės „Marių valdos” vadovas.
„Vandentiekio ir kanalizacijos tinklai buvo kažkada įrengti pačių gyventojų lėšomis. Čia dažnos avarijos. Kai kuriuose namuose yra vietinė kanalizacija arba lauko tualetai”, – sakė „Marių valdų” direktorius Raimundas Juodzevičius.
Poilsio gyvenamajame rajone yra įvairių tipų bei statybos metų daugiaaukščių – blokinių, plytinių, bendrabučio tipo – namų. Palei Minijos gatvę yra ir pora didžiulių, dar stalininių daugiabučių. Šioje vietoje yra keletas bendrabučių, kur dėl vagysčių, viešosios tvarkos pažeidimų, žmogžudysčių ar savižudybių dažnai švysčioja policijos automobilių švyturėliai.
Dauguma Poilsio mikrorajono daugiaaukščių statyti daugiau nei prieš dvidešimt metų. Juose jau išlindo senų namų bėdos: kiūra stogai, per nehermetiškas blokinių namų siūles sunkiasi drėgmė. Dar senesnių Minijos gatvės namų apgailėtini fasadai, seni vamzdynai, kiauri stogai ir t.t.
„Marių valdų” darbuotojai pastebėjo, kad rajono vejos šienaujamos tinkamai – bent tris kartus per vasarą, tačiau yra miestui arba privatininkams priklausančių apleistų teritorijų bei dykviečių.
Apkartino gyvenimą
Poilsio gatvėje gyvenanti ponia Valė sakė, jog name, kuriame ji gyvena, anksčiau buvo bendrabutis.
„Per vargus privatizavom būstą. Pusę metų vaikščiojau pas merą, tada dar Eugenijus Gentvilas buvo. Kai pasakiau, kad kreipsiuosi į televiziją, tada per savaitę butą atidavė”, – pasakojo moteris.
Dar viena bėda ji vadina name įsikūrusią armėnų bendruomenę. Pasak ponios Valės, armėnai esą čia įkurti be gyventojų sutikimo.
„Mūsų niekas neklausė, ar norim, kad jie būtų ar ne… Jie nesiskaito su niekuo, necenzūriniais žodžiais švaistosi, – skundėsi ponia Valė. – Po mano virtuvės langu pradėjo pastogę statyti, norėjau sužinoti, ar jie gali taip savavališkai elgtis, pasiskundžiau policijai, tai vos mušti negavau. Mane su kumščiais išvijo”.
Pasak moters, per televiziją ji mačiusi, kad čia rinksis mokyti žmonės: gydytojai, mokytojai, tačiau į tokius armėnų bendruomenės patalpose besirenkantys žmonės moteriai nepanašūs. Ir vaikų čia ponia Valė nemato, nors buvo sakyta, kad čia bus sekmadieninė mokykla. Moteriai nepatinka ir dažnai skambanti gitaros muzika.
Tiesa, anksčiau šiame rajone būdavo daugiau nusikaltimų, – pastebėjo moteris. Dabar, anot jos, jų yra sumažėję, nors ir vagysčių, ir žmogžudysčių dar ir dabar pasitaiko. „Prieš kelerius metus mūsų kieme buvo žmogų nudūrę. Neseniai kitame kieme žmogų nužudė”, – sakė gyventoja.
Ji pastebėjo, kad Poilsio gyvenamajame rajone gyventojai keičiasi dažnai: čia yra ir vyresnio amžiaus, ir jaunų žmonių.
„Didelių nusiskundimų neturiu, bet ir džiaugtis neturiu kuo, – nusišypsojo Valė. – Vaikų darželiai mums netrukdo. Vaikų nelabai ir pastebim, kartais tik auklėtojos juos kaip viščiukus išsiveda. O triukšmas iš Taikos ar Minijos gatvių iki mūsų namo neateina.”
Netelpa mašinos
„Čia puikus rajonas, – pagyrė ponia Stefa. – Čia pat poliklinika, aplink parduotuvės, geras susisiekimas. Esu patenkinta. Prieš keletą metų čia buvo matyti chuliganų, bet dabar ramu. Negirdėti apie nusikaltimus.” Tačiau ypatingų išskirtinumų, pasak gyventojos, šis rajonas neturįs.
Moteris atsikraustė į naujai pastatytą namą prieš dvidešimt dvejus metus. Ji nepastebėjo, kad name per tą laiką būtų atsiradę kokių problemų ar statybos broko. „Tik vamzdyną reikėtų keisti, nes vanduo neskanus. Nevirinto gerti negalima. Stogą prieš porą metų susitvarkėme, nes jau buvo kiauras – penkto aukšto gyventojai guosdavosi, kad vanduo varva, – pastebėjo moteris. – Mūsų namas plytinis, geras, o blokiniuose namuose, mačiau, yra įtrūkimų.”
Ponia Stefa pastebėjo didžiulę problemą – į kiemą netelpa automobiliai. „Jei galėtų, tai turbūt tas mašinas statytų įėjimuose. Pristatyta jų prie pat langų. Mašinos senos, vasarą – „ne pakajus”, smarvė didelė. Mūsų kiemas labai mažas – mašinų prigrūsta. Kieme yra pastogė – malkinė. Jei ją nuverstų, padidėtų kiemas, ir mašinas būtų, kur statyti. Tie sandėliukai negražūs, niekam jie nebereikalingi, bet tebestovi tokie apšiurę. Kas atvažiuoja, stebisi, kokia čia pas mus panorama.”
Gyventoja atsimena, kad prieš dvidešimtį metų viskas atrodė daug prasčiau nei dabar – nebuvo šaligatvių, vienas darželis jau buvo pastatytas, kitas buvo statomas, buvo tik viena ar dvi parduotuvės. Tik kai aplink buvo pradėtos statyti parduotuvės, tada sutvarkė šaligatvius ir kt.
„Atsikraustė padorūs žmonės. Nieko blogo negaliu sakyti – tokie geri žmonės mūsų name gyvena. Kiti skundžiasi, kad yra „pijokų”, pasitaiko muštynių, o mūsų namas toks ramus, kad net patys stebimės. Visi labai sutariame, – džiaugėsi moteris. – Iš senųjų gyventojų nedaug kas liko, gyventojai labai keičiasi, daug jaunų į mūsų namą atsikrausto, bet visos šeimos labai tvarkingos.”