Kitą savaitgalį publika galų gale pamatys Klaipėdos dramos teatro trejus metus žadėtą V.Šekspyro „Karalių Lyrą”. Dviejų dalių tragediją į uostamiesčio sceną veda režisierius Algirdas Latėnas. Jam talkina scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Marija Benetytė, choreografas Jurijus Smoriginas, kompozitorius Faustas Latėnas ir poetas Gintaras Grajauskas, sukūręs dainų tekstų interpretacijas. Spektaklyje vaidins 17 Klaipėdos dramos teatro aktorių.
Su valstybinio Jaunimo teatro vadovu, aktoriumi ir režisieriumi Algirdu LATĖNU kalbėjomės per pertrauką tarp dviejų „Karaliaus Lyro” repeticijų…
– Sugrįžote po trylikos metų, kai čia pastatėte legendiniu tapusį Sauliaus Šaltenio „Jasoną”. Įdomu, ar pastebite mūsų teatre kokių nors esminių pokyčių.
– Teatrų buitis Lietuvoje sunkiai keičiasi. Tik vis labiau ir labiau praranda žiūrovų trauką, visi šou nugalėjo. Tik kalbama, kad žiūrovą turi traukti ne tik teatrų spektakliai, bet ir gražūs jų namai. Bet visi Lietuvos teatrai apšiurę, pastatai yra… Per pastaruosius penkiolika metų nelabai kas pasikeitė.
Idėjine, kūrybine prasme – kas kita. Ir Klaipėdos dramos teatras nestovėjo vietoje, čia dirbo įvairūs režisieriai, buvo gražių ir įdomių spektaklių. Juos visąlaik stengdavausi pamatyti, nes… Man ne tas pats, kas čia vyksta. Gal todėl, kad tas pirmas darbas sujungė, liko ryšys ne tik su aktoriais.
O „Jasonas”… Aš prie savo spektaklių neprisirišu. Man jo kaip nebūta.
– Kitų irgi?
– Taip, kai jie jau pastatyti, išleisti į sceną, ima gyventi savo gyvenimą, juolab kai dingsta iš repertuaro. Žinau, kad toks buvo, bet… Žaviuosi žmonėmis, kuriems pėdsaką palieka vaidmenys, jie gyvena toliau, prisimena monologus, bendraudami su žmonėmis gali pabūti tose savo vaidmenų aurose… Man taip neišeina. Aš neprisimenu tų tekstų. Jie likę, praturtinę vidų kažkuo, bet į paviršių nebeišplaukia.
– Dabar ar sunku buvo rasti bendrą kalbą su aktoriais?
– Nežinau, ar susikalbėjom. Kol neišėjo premjera, sunku pasakyti. Nes pragariškai sunki medžiaga… Juolab kad mes darome eksperimentą, nesinorėjo eiti tradiciniu keliu. Išvis man klasika nėra klasika. Tai laiko patikrinta šiuolaikinė dramaturgija. Atlaikiusi visokius išbandymus, jei pjesė išlieka, tai ji tampa šiuolaikine dramaturgija. Dabar būtų juokinga vaidinti karalius ir pažus. Nebent specialiai statyti kostiuminę dramą. Bet niekas teatre to nebedaro. Adaptacijos rašyti irgi nesinorėjo. Norėjosi prabilti paties Šekspyro tekstu. O jo yra labai daug, atitinkančio mūsų problemas, norus, siekius, nusivylimus…
– Ar stipriai pjesę patrumpinote?
– Nemažai. Daug ko atsisakėme. Kadangi tai – kiti laikai. Tuomet buvo žodžio teatras – literatūrinis, aprašomasis, kur publikai grynai tekstu paaiškinama, kas vyksta su personažu. Mums reikia atrasti tam tikrą atitikmenį. Nes mūsų „Karaliaus Lyro” veiksmas vyksta dabar.
– Koks Lyras yra dabar?
– Apskritai jis išgyvena tą patį. Vieni klanai buvo tada – kiti dabar, žmogiški dalykai irgi, pasirodo, svarbūs tie patys – materialiniai, dvasiniai, tėvų ir vaikų santykiai. Amžinos problemos. Tik laikas diktuoja pačią stilistiką, o spektaklyje tai sunkiausia. Nevaidinti to buitinio realizmo, nebeždžioniauti „kaip gyvenime”, nes tas etapas jau seniai praeitas, o atrasti medžiagos atsispiriant nuo gyvenimo sceninėje realybėje.
Labai daug teatre dar yra to: „aš taip nedaryčiau”, „gyvenime taip nebūna”. O juk gyvenimas tūkstantį kartų įvairesnis!.. Ir paties aktoriaus gyvenimiška patirtis – daug didesnė. Tereikia tik pabandyti ja pasinaudoti. Tuomet prasiplečia ir vaidmens vidinė geografija.
– Vis dėlto, kodėl „Karalius Lyras”? Juk jis per keturis šimtus metų tiek kartų visur ir visaip statytas, interpretuotas… Atrodo, pjesė išsemta, išeksploatuota iš visų kampų. Kokia prasmė ją vėl statyti dabar?
– Kaip jau minėjau, dėl aktualios ir mūsų laikams problematikos. Bet pirmiausia, norint statyti „Karalių Lyrą”, jame turi būti Lyras. Didelis dalykas, kad šiame teatre yra toks aktorius kaip Vytautas Paukštė. Man atrodo, kad tai jo vaidmuo.
– Jūs berods ketinote šią pjesę statyti Kaliningrade ir atvažiavęs į Klaipėdą, matyt, jau turėjote spektaklio viziją?
– Visuomet labai daug kas priklauso nuo pagrindinių spektaklio aktorių. Be to, vienas dalykas, ką tu galvojai dar nepradėjęs statyti spektaklio, ir visai kitas, – kai prasideda repeticijos. Labai dažnai paaiškėja, kad tavo naktinės fantazijos ir klejonės yra nieko vertos.
Apskritai man dabar – naujų paieškų periodas. Tokių sprendimų dar mano spektakliuose dar nebuvo.
Kol kas dar labai sunku pasakyti, koks tai bus spektaklis. Berepetuojant krisliukai sužiba… Aktoriams irgi sunku. Specialiai apie finalą ilgai jiems nieko nesakiau. Norėjau, kad patys ateitų iki jo. Paprastai įdomiausias periodas prasideda tuomet, kai aktoriai jau eina tam tikra kryptimi, kai pastabas jau priima su ašara akyse, ką tik verkęs čia pat gali pasiginčyti, bet jau eina – nesustabdysi… Čia pat viskas limpa, klijuojasi, ritasi kaip lavina. Paprastai įdomiausios, švenčiausios būna paskutinės trys dienos prieš premjerą. O visa kita – juodas, neįdomus labai varginantis darbas.
– Girdėjau, spektaklyje bus daug judesio, muzikos, skambės net rusiškas regis?
– Ne tik rusiškas, ir jamaikietiškas. Kodėl? Mes gyvename Lietuvoj, o jaučiam kitų kultūrų įtaką. Ji eina per mus. Be to, per dainas atsiskleidžia personažų biografijos. Pavyzdžiui, juokdario, kuris spektaklyje turi labai mažai teksto, bet yra labai svarbus.
– Kokiai publikai bus adresuotas Jūsų „Karalius Lyras”?
– Manau, kad jaunai. Bet aš – už visus, kurie nori eiti į teatrą.
– Koks teatras patį labiausiai jaudina?
– Man spektaklis turi būti kaip gerai temperuotas klavyras. Man nesvarbu, koks režisierius, man įdomu žiūrėti visus, bet spektaklis turi būti profesionaliai, gerai „sutemperuotas”, sustyguotas, be tuščių dalykų. Ir turi jaudinti. Todėl statydamas spektaklį, aš turiu omeny ir žiūrovą.
– Forma Jūsų spektakliuose – ne svarbiausia?
– Bet ji svarbi. Tik nenoriu, kad ji išlįstų prikišamai į paviršių. Man forma turi būti paslėpta, bet aktoriai ją jaučia, ji juos kažkaip orientuoja.
Yra režisierių, kurie bijo, kad spektaklyje jų nepasimatys. Todėl kažkokiu būdu būtinai parodo save. O man gerai, jeigu susiklosto tokia forma, kuri pasidengia gražia „aktorine oda”. Pro ją gali būti matyti šiek tiek ir pati forma, bet aktoriai, jų vaidmenys man svarbesni.
– Dažniausiai statote klasiką. Šiuolaikinė dramaturgija Jūsų netraukia?
– Kodėl gi?!. Taip, neseniai pastačiau Čechovo „Dėdę Vanią”, bet priešpaskutinis mano darbas Jaunimo teatre buvo Černiauskaitės „Liucija čiuožia”.
– Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinę dramaturgiją?
– Kadangi Jaunimo teatre penktus metus vyksta šiuolaikinės dramaturgijos forumai, daug ten praeita… Ir skandinavų, ir anglų, ir amerikiečių, ir rusų. Vis dėlto kažkokia banga buvo to juodumo, tos „černuchos”… Jeigu palygintume Rytų ir Vakarų šiuolaikinę dramaturgiją, tai Vakaruose ji – tarsi horizontalė, tik atspindys to gyvenimo, kurio žmonės nenori, velka į sceną tą visą juodumą ir tuo viskas baigiasi. Na, sudegina tėvus ir kovoja prieš materialų pasaulį. Bet kai mes perskaitėme absoliučiai mums nežinomos šiuolaikinės rusų dramaturgijos ir Rytų šalių – bulgarų, vengrų autorių pjeses, – jos irgi apie tai, kas mums skauda, tačiau ten viskas kažkaip išvedama į vertikalę…
– Ar tai ne viena iš priežasčių, kad spektaklius dažnai statote Rytuose?
– Esu statęs Maskvoje, Kaliningrade, Krasnodare… Čia užbaigęs „Karalių Lyrą”, tuoj pat važiuosiu į Brestą, kur kovo mėnesį turiu pradėti statyti Moljero „Don Žuaną”. Rudenį dirbsiu Minske – režisuosiu Šekspyro „Makbetą”. Kitąmet esu kviečiamas į Omską, Samarą, Novosibirską… Duonai galėčiau užsidirbti ir Lietuvoj. Bet man patinka taip – išmeta tave kaip desantą ir sukis. Kita aplinka, žmonės – nauja patirtis.
Viena iš priežasčių – kalba. Rusiškai susikalbu geriau nei angliškai. Kai Niujorke, Džiulijardo mokykloje, dėsčiau studentams, dirbau su vertėju. Vis dėlto tai labai sunku. Čia su savais, lietuviais, ir tai, kol atrandi žodžius tam tikram jausmui išreikšti, tam tikrai būsenai paaiškinti, „užvesti”, nukreipti aktorių į tam tikrą kelią, – pritrūksta žodžių. O ten tu nežinai, ką išverčia. Žinoma, amerikiečiai labai imlūs, profesionalai. Gal todėl, kad penkis tūkstančius dolerių per metus moka už mokslą, jie griebiasi iš paskutiniųjų, nori visko, ką tu gero turi, stengiasi paimti kuo daugiau. Jeigu kas nors nepavyksta, verkia net vyrai. Sakau, čia – tik etiudas, aš tik pastabas pasakiau, o vyras bliauna: „Mano draugai jau tokius pinigus gauna, gyvena puikiai, o čia mokausi ir nežinau, kas bus. Man reikia mesti”. Sakau, nieko tu nemesk, viskas gerai, kita dieną ateisi – pataisysi. „Jūs taip sakote?” – iškart sužiba viltis.
O mūsiškius labai sunku išjudinti. Dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tris aktorių kursus išleidau. Mūsų studentams atrodo – stipendiją gauna, juos turi išmokyti, pastatyti į vėžes. Na, neišmokysi šito! Jeigu žmogus pats nesistengs. Čia – kaip liga, gydytojas neišgydys, jeigu pats ligonis nenori.
– Sukūrėte du teatrus – „Šiaurės Atėnų” ir „Vaidilos”, dabar vadovaujate Jaunimo teatrui. Neleidžiate pamiršti, kad esate aktorius ir režisierius. Kaip save padalinate? Kam Jūsų tenka daugiausia ir kas pirmiausia esate pats sau?
– Režisūra priverčia atiduoti visą save. Nes čia turi būti ir organizatorius, ir vadovas, ir psichologas, ir pedagogas… O širdyje viskas susipainioja. Gaila, kad mažiau tenka pačiam vaidinti…
– Kodėl būdamas aktoriumi ėmėtės režisūros?
– Gal todėl, kad buvau Dalios Tamulevičiūtės mokinys. Ji nuo pat pirmų kursų mūsų prašydavo, kad net etiudus pateiktume režisūriniu kampu, kad tai nebūtų tik jausmų pademonstravimas tekstu. Šitas reikalavimas mane ir „užvedė”. Tik baigęs studijas, grįžęs iš armijos, iškart ėmiausi savarankiškų darbų, labai greitai atsirado ir „Duokiškis”… Nes besimokant, bedirbdamas jau teatre su Tamulevičiūte ir Nekrošiumi, aš negalėdavau atlikti tik savo kaip aktoriaus tame spektaklyje vaidmens. Man reikėjo žinoti visą spektaklio struktūrą, – kas čia darosi, kokie mano personažo santykiai su kitais, ką reiškia viena ar kita scena. Tada buvo toks darbo Jaunimo teatre metodas ar stilius, kad mes visi fantazuodavom kartu, nesėdėdavo išsižioję aktoriai, – na, sugalvok jiems. Tik baigęs mokslus, daug vaidinau. O režisūroje esu savamokslis, praktikas.
– Kas lieka šeimai?
– Kaip išeina – taip… Žmona irgi aktorė, vaidina „Lėlės” teatre, ten labai užimta.
– Berods turite tris vaikus. Jau dideli?
– Jauniausiam Izidoriui greit bus vienuolika. Dukra Emilija mokosi aktorystės pas Varną. O Balys pas Tuminą jau baigė aktorinį ir studijuoja toliau – režisūros magistrantūroje, jau pastatė po spektaklį Mažajame ir Jaunimo teatruose.
– Tai pats su šeima jau tvirtai įleidę šaknis sostinėje. O gimtos vietos traukia?
– Labai. Gimiau Dusetose, mokyklą baigiau Zarasuose. Netoli Antalieptės, kur gyveno mano seneliai, turime sodybą. Kai tik galiu, nuvažiuoju. Traukia. Kai ieškojome pirkti sodybos, norėjosi kuo arčiau tų kraštų, nes mano siela ten atsigauna labiausiai. Nors Lietuva labai graži, juolab kai grįžti iš kitų kraštų, visur – taip gražu, bet ten, kur gimtos vietos, man – gražiausia. Man gera pabūti ir vienam, ir su šeima, ir su draugais. Visaip gerai – kai ne per daug.
Ir Klaipėdoje – gera. Su šeima atvažiuojam čia ne sezono metu, kai mažiau prie jūros žmonių. Dirbti čia man – kaip reta geros sąlygos. Apgyvendino mane puikiame „Klaipėdos” viešbutyje. Ten grįžęs iš teatro kasvakar randu tvarkingai ant stalo sudėliotus visus popiergalius, kuriuos naktį befantazuodamas po kambarį būnu išmėtęs.
– Dažniausiai dirbate kartu su broliu – kompozitoriumi Faustu Latėnu, kuris dabar yra ir kultūros viceministras. Ar tai netrukdo?
– Žinote, su savu žmogumi kažkaip paprasčiau… O kad jis viceministras, man nerūpi. Man svarbu, kad jis ne šiaip kompozitorius, o kompozitorius, orientuotas į teatrą. Beje, dar besimokydamas kompozicijos, jis bandė stoti į aktorinį. Buvo įstojęs net į režisūrą. Žodžiu, jam teatras rūpėjo visada. Tai mus dar labiau suartino.
Prezidentas, ministras, viceministras – man svarbu žmogus. Aš jį gerbiu kaip žmogų.
Pats nesu jokios partijos narys. Apskritai man valdžia yra priešas Nr.1.
– O brolis?
– Priešų stovykloje (juokiasi).