Apie sparčiai išsivaikščiojančią Lietuvą

Įvairiais skaičiavimais, už Lietuvos ribų jau gyvena ir dirba iki pusės milijono naujausios emigracijos kartos lietuvių. Tūkstančiai kitų veržiasi į užsienius. Ar liks Lietuvoje lietuvių, ar lietuviais išliks išeiviai? Apie tai „Ekstra” kalbasi su Kovo 11-osios Akto signataru, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Broniumi Kuzmicku, kuris jau ne pirmus metus domisi išeivijos problemomis.
– Sakoma, kad šiuo metu iš Lietuvos jau yra išvažiavę apytiksliai 300 tūkst. šalies gyventojų. Apklausų duomenys apie ketinančius išvykti įvairuoja nuo 112 iki 300 tūkst. Ar vien jau tikslios statistikos nebuvimas – o mūsų ne tiek daug tėra – nerodo tam tikro valstybės institucijų atsainumo šiuo klausimu?

– Be abejonės, tai yra rodiklis, kad Vyriausybė ir įvairios valstybės institucijos lyg ir nepastebėjo šio reiškinio. Atrodo, manoma, jog tai asmeninis žmonių reikalas – kur ir kaip jie gyvena. Vis dėlto ta savivoka ateina gal ir pavėluotai, bet dabar visuomenėje ir valstybės įstaigose aiškiau suvokiama, kokio masto problema tai virto.

Juk tikriausiai nekyla didelių abejonių, kad toks sunkiai aprėpiamas ir neprognozuojamas emigracijos mastas labai reikšmingai keičia tautos egzistencinę situaciją. Praėjusio amžiaus viduryje geografas prof. Kazys Pakštas apskaičiavo, kad kas ketvirtas lietuvis yra išeivis. Kas kelintas – kas trečias ar kas antras – bus artimoje ateityje? Sąjūdžio idealistai tikėjo, jog, griuvus geležinei uždangai, grįš į Tėvynę seniau išvykusieji, juk panašiai buvo tarpukario Lietuvoje, tačiau dabar turime visai priešingą situaciją – niūroką realizmą.

Dabar, kai Lietuva yra ES narė, kai atsivėrė didelės legalaus darbo galimybės, kai ir JAV žada bevizio išvykimo galimybę, emigracija tampa pagrindine nacionaline problema. Daug kas priklauso nuo to, kaip ir ar keičiasi gyvenimas įvairiuose Lietuvos regionuose, nes tai labai susiję dalykai. Kai kalbama apie tuos emigrantus, kurie vyksta laikino uždarbio, tai jų atžvilgiu turėtų būti (jau lyg ir yra postūmių šiuo klausimu) daromos tam tikros teisinės korektyvos dėl mokesčių. Ne mažiau svarbi ir informacinė valstybės institucijų politika – išvykusiesiems reikia nuolatinės ir nuolat atnaujinamos informacijos apie einamąją padėtį tėvynėje, galimybes socialinėje ar verslo srityse.

Atskira problema yra inteligentų ar mokslininkų išvykimas, bet jie jau patys mezga tarpusavio ryšius, aptarinėja savo problemas ir ieško galimų išeičių. Tačiau bene svarbiausia sritis – kontaktai su naujai besikuriančiomis lietuvių bendruomenėmis, kurių jau yra daugelyje ES valstybių. Atrodo, kad nemaža dalis tų bendruomenių narių kuriasi gana ilgam, o gal ir visam laikui, tačiau jos nenori prarasti tautinio tapatumo, nori, kad ir jų vaikai nepamirštų lietuvių kalbos.

Tad Švietimo ir mokslo ministerija neturėtų likti abejinga daug kur besikuriančioms sekmadieninėms mokyklėlėms, turėtų teikti tiek metodinę paramą, tiek vadovėlius ir gal net galvoti apie mokytojų siuntimą. Norėtųsi, kad tos mokyklėlės neliktų tik atsitiktinai į tą veiklą įsitraukusių žmonių rankose. Prieškario laikotarpiu taip jau buvo daroma – pagalba buvo teikiama net lietuviškoms bendruomenėms, kurios buvo įsikūrusios Pietų Amerikoje. Ir tai davė gana didelį teigiamą efektą.

Svarbūs ir kitokio pobūdžio ryšiai su bendruomenėmis, kad sumažėtų svetimumas Lietuvos valstybės atžvilgiu, o jis dabar yra jaučiamas. Ryškėja lyg ir nauja tautos skirties linija – tarp išvykusių ir pasilikusių. Taip pat ryškėja tarpusavio supratimo stoka, virstanti įtampa ir nieko gera nežadančiu abipusiu priešiškumu. Iškalbingi kai kurie komentarai internete. Išvykusieji dažniausiai yra geriausios nuomonės apie save – „mes veiklesni, drąsesni, protingesni už pasiliekančius”. Pasiliekančius vadina nevykėliais, tinginiais, sukčiais ir t.t. Pasilikusieji nelieka skolingi – apdovanoja emigrantus analogiškais epitetais: „išvyksta tik nevykėliai, kosmopolitai, banditai, prostitutės…”

Daug kas išvykdami išsiveža nemeilę, apmaudą, pagiežą, gal net priešiškumą gimtajam kraštui. Netiki, kad Lietuvoje gyvenimas gali gerėti, ragina ir pasiliekančius nedelsiant išvykti: „Greičiau palikite tą pasmerktą, žūstančią šalį…”, „grįš tik nevykėliai ir silpnų nervų…” ir pan. Akis bado, kad dažnam išeiviui būdinga neskirti Tėvynės nuo valstybės, o valstybės nuo valdžios, valdžios nuo konkrečių asmenų elgesio…

– Yra bent kelios valstybės institucijos, kurių uždavinys – rūpintis išeivijos reikalais. Tačiau dažnai prisimenamas po Antrojo pasaulinio karo emigravusiųjų pavyzdys, kai jie, dėdami centą prie cento, sukūrė ir mokyklas, ir kultūros centrus, kurie prisidėjo prie tapatumo išlaikymo.

– Pradedančios kurtis išeivijos tautiečių bendruomenės, sekmadieninės mokyklėlės, net spauda – geros ir daug žadančios iniciatyvos. Tik santykis su Tėvyne, kiek galima spręsti iš gana ribotų duomenų, lieka gana problemiškas, vyrauja utilitaristinė nuostata. Bendruomenių kūrėjai samprotauja – palaikysime ryšius, bet pirma pasižiūrėsime, ką mums Lietuvos valstybė galės duoti, o prieš porą mėnesių vykusiame ES lietuvių bendruomenių atstovų pasitarime, aptariant bendros veiklos galimybes, skambėjo ir ketinimai bylinėtis su valstybe…

Turime prisiminti, kad pokario emigracija turėjo aiškią motyvaciją, jie nebuvo ekonominiai, gerovės siekiantys išeiviai. Dar žinant, kad ryšiai su Tėvyne buvo neįmanomi, šie du motyvai lėmė, kad jie sukūrė labai reikšmingus kultūrinius ir intelektualinius centrus. Dabartinių išeivių motyvacija kita, tad ir jų savijuda ir iniciatyva yra gerokai mažesnė. Nors vis dėlto ji jau, regis, įsibėgėja.

Galima iš dalies suprasti tuos žmones, kurie samprotauja: kodėl iš mokesčių mokėtojų pinigų turėtume remti tuos, kurie yra visai neblogai įsikūrę? Vis dėlto manau, kad mūsų dėmesys labiau paskatintų ir išjudintų pačią išeiviją. O turint galvoje, kad ateityje už Lietuvos ribų gali gyventi kur kas daugiau išeivių, tai išsiplės ir tautos gyvenamoji ekumena (iš graikų kalbos – „gyvenamoji žemė”, – red.). Rūpestis dėl tų po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių turėtų gulti ant valstybės pečių.

– Jau užsiminėte apie išvykstančiųjų „veiklumą, protingumą, aktyvumą”. Iš tiesų darosi panašu, kad greitai neliks gabesnių gydytojų, kai kurių kitų paklausesnių specialybių atstovų. Guodžia nebent tai, kad ir nusikaltėliai dažnai išvyksta. Kiek šiose kalbose mitų, o kiek tikrovės?

– Na, nusikaltėliai irgi yra aktyvūs. Tas aktyvumas aktyvumui nelygus. Gyvenimo laimės ieškotojų, neturinčių aiškesnių nuostatų žmonių yra, tačiau nemanau, kad jie sudaro daugumą. Jau mano minėti interneto komentarai yra psichologiškai motyvuoti, jie skirti daugiau patiems sau. Pasirinkę tokį likimą, jie bando tuo ir įtikėti. Norėčiau ir kiek nuliūdinti išeivius – aktyvių, drąsių dar labai nemažai lieka ir Lietuvoje.

– Pilietinės visuomenės instituto tyrimas rodo, kad vadinamasis protų nutekėjimas vyksta ieškant geresnio atlygio už darbą ir geresnių gyvenimo sąlygų. Tačiau manoma, kad Lietuva ES pragyvenimo vidurkį pasieks po 15-30 metų. Per tiek metų neapsikentę gali išlakstyti dauguma, o gal šie dalykai kiek paaštrinami?

– Problema yra gana aštri. Tačiau mokslininkų yra kiek kitokia motyvacija – jie išvyksta norėdami pakelti savo mokslo lygį ar atlikti savo mokslines intencijas, kurioms užsienyje dažniausiai yra geresnės sąlygos. Jau nepavieniai atvejai, kai mokslininkai, užmezgę ryšius užsienio tyrimų centruose, grįžta į Lietuvą. Vis dėlto protų nutekėjimas vis dar lieka reali ir nemaloni šalies perspektyva. Nedaug paguodžia ir ta aplinkybė, kad beveik tokia pat padėtis visose pokomunistinėse valstybėse. Ir ne tik. Mokslininkai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos išvažiuoja į JAV, o jų vietą užimame mes. Mokslinis darbas tampa labai priklausomas nuo finansinių išteklių, o JAV universitetų biudžetai jau gerokai lenkia ES universitetų galimybes.

Tad būtų bent svarbu žinoti, kiek ir kokios šakos mokslininkų yra išvykę, kur jie. Ir kalbu ne tik apie dabartinės bangos išeiviją, bet ir ankstesniųjų bangų. Juk tų žmonių yra pakankamai daug ir jie Lietuvos nepamiršę. Besiplečiantys ryšiai, atvirumas, globalizacija didina motyvaciją laikui bėgant grįžti į buvusią Tėvynę, tad vykstančius procesus svarbu kuo labiau pažinti, suvokti ir ieškoti būdų praradimams kompensuoti, jiems mažinti.

– Plačiai žinomas Taivano atvejis, kai piliečiai buvo parvilioti iš tų pačių JAV į specialiai sukurtus technologijų parkus ar slėnius. Ar Lietuvoje šis modelis pasmerktas likti teorinis?

– Vienoje kitoje mokslo šakoje jis taikytinas ir Lietuvoje, nes tam tikri tyrimai ar sritys ir pas mus yra aukšto lygio ir geros būklės. Bet tai priklauso nuo kiekvienos šalies finansinių galimybių. Be abejo, tai yra perspektyvus modelis.

– Anksčiau svajonių krantas emigrantams buvo JAV. Ar gali guosti bent tai, kad dabar didesnė išeivių dalis nutupia kiek artėliau, Europoje? Iš bėdos galima ir pėsčiam namo grįžti.

– Be jokios abejonės. Ši aplinkybė gerokai pakoreguoja bendrą padėtį, nes iš bet kurio Europos taško jau galima per kelias valandas kad ir trumpam, šventėms grįžti. Aišku, ir iš Amerikos jau nereikia poros savaičių su „šipkarte” plaukti.

Šis reiškinys, kai jau turime ES pilietybės teisinius rėmus, dar nėra gerai apmąstytas ir įsisąmonintas. Tas greitas pasiekiamumas, panašėjančios gyvenimo sąlygos, galimas dalykas, lems ir tai, kad naujieji išeiviai gerai bei patogiai jausis ir naujoje tėvynėje.

– Minėtame tyrime daromas apibendrinimas, kad „valstybės emigracijos politika yra narcisiztinė – įsimylėjusi savo senas problemas, vengianti įsisąmoninti naujus iššūkius”. Įvairios institucijos yra prirašiusios įvairių išeivijos palaikymo, rėmimo programų, o nuoseklios, vientisos išeivijos politikos nerasta. Ką reikia daryti, nes 500-600 tūkst. prarastų piliečių vis dėlto yra per daug?

– Šie skaičiai gali būti ir gerokai didesni. O iš vyriausybinių institucijų norėtųsi bent jau veiksmų koordinavimo bei prioritetų suvokimo. Žinoma, tai turi būti ir pačios visuomenės rūpestis, svarstymuose turėtų dalyvauti ir žiniasklaida. Būtume paviršutiniški, jeigu išeivijos fenomeną vertintume vien ekonominėmis kategorijomis, nes ne mažiau rūpesčio kelia ir kiti aspektai – tautos demografinė būklė, tautinio tapatumo išlaikymas, kultūra. Svarbiausias dalykas – sklaidosi, mažėja tauta. Išvažiuodamas jaunimas išsiveža ir būsimus palikuonis. Kartu išvyksta ir etninės atminties nešėjai, nes kiekvienas išeivis išsiveža ir dalelę savo kaimo ar miesto kultūros.

– Tai kokios prognozės: išsivaikščios Lietuva ar ne?

– Artimiausioje ateityje užsienyje gyvens kas trečias lietuvis. Ta sklaidymosi tendencija vargu ar sustos, ji tik gali balansuotis. Manau, kad tais ilgalaikiais išvažiavimais laikui bėgant bus pasisotinta. Natūralu, kad po nepriklausomybės atgavimo veikė suspaustos ir atleistos spyruoklės principas. Daug kas norėjo pamatyti Vakarų pasaulį, turėdami ir teisingą, ir ne visai teisingą nuomonę apie jį. Lietuviai gyvens daug kur, bet svarbus yra mobilumas, jų tarpusavio ryšiai.

– Tačiau yra ir tam tikrų teigiamų emigracijos aspektų: tarkime, veik milijoninė išeivių ar jų palikuonių bendrija JAV gali įvairiai palankiai veikti šios šalies administraciją Lietuvos atžvilgiu?

– Iš tiesų teigiama aplinkybė yra ta, kad su išeiviais į pasaulį iš izoliacijos, iš uždarumo išeina ir Lietuva. Kiek gaila, kad mūsų žiniasklaida daugiau pastebi tautiečių nusikaltimus, o ne teigiamą patirtį. O XXI a. žmogui net būtina šiek tiek pamatyti užsienio, padirbėti, įgyti patirties ir paskui kiek kitaip žiūrėti į savo šalį. Pilkumos, skurdo, socialinės neteisybės netrūksta ir Vakaruose.
„Ekstra”