Vargu ar kas nustebtų išgirdęs, kad dar kurie nors iš žinomų miesto politikų mėgsta medžioti, lakstyti gatvėmis brangiais motociklais, lepintis egzotiškomis kelionėmis ar pilotuoti lėktuvus.
Garsių žmonių, šitaip leidžiančių savo laisvalaikį, Panevėžyje yra ne vienas.
Tačiau mažai kas žino, ką sekmadieniais veikia Krikščionių demokratų partijos nariai – miesto mero pavaduotojas 57 metų Petras Luomanas ir savivaldybės tarybos narys, Švietimo komiteto pirmininkas, bendrovės „Panevėžio būstas” direktorius 44 metų Vitalijus Satkevičius.
Šių žmonių pomėgis politikams tikrai nebūdingas ir neįprastas.
P.Luomanas ir V.Satkevičius ankstyvais savaitgalio rytais skuba į Šventųjų Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, praveria mažas šalia pagrindinio įėjimo esančias dureles ir siauručiu koridoriumi aukštyn kylančiais laiptais kopia prie vargonų.
Prasidėjus sekmadienio rytinėms mišioms, kai bažnyčios skliautus sudrebina galinga vargonų muzika ir choristų giesmės, tikinčiųjų ausis pasiekia ir P.Luomano bei V.Satkevičiaus balsai.
Abu politikai bažnyčios chore gieda jau daug metų. Tiesa, V.Satkevičiaus, kaip giedotojo, stažas gerokai didesnis.
Jis religinių giesmių išmoko dar vaikystėje, nes į religinės bendruomenės chorą įsiliejo mokykliniais laikais, o Šventųjų Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chore pasirodė 1989-aisiais.
Profesionalaus muziko P.Luomano pomėgis religinėms giesmėms atsiskleidė Sąjūdžio laikais. Politikas bažnyčios choristu tapo prieš 16 metų.
Politikai plepesni už kitus
„Vargu ar kuri kita Lietuvos bažnyčia savo chore turi politikų. O jau kad vicemerai giedotų, tikrai girdėti neteko”, – neįprastais choristais džiaugiasi ilgametis vargonininkas Antanas Aleksandravičius.
Kartais, kai kuris nors iš politikų atlieka solo partiją ir atsistoja prie pat balkono krašto, į jį nukrypsta smalsūs tikinčiųjų žvilgsniai.
Grįžtelėję atgal ir aukštai, prie vargonų, išvydę giedantį vicemerą, besimeldžiantieji atsisuka dar bent kelis kartus, kad įsitikintų, jog akys jų neapgauna.
Maestro A.Aleksandravičius, taip jį vadina choristai, sako nejaučiąs jokio skirtumo tarp žinomų miesto politikų ir kitų giedotojų.
Būdami repeticijose ar su bažnyčios choru vykdami į kitas parapijas P.Luomanas ir V.Satkevičius savo politines ir valdžios pareigas užmiršta, elgiasi kaip paprasti žmonės.
Tačiau vargonininkas čia pat pasitaiso: ne, vis dėlto P.Luomanas ir V.Satkevičius šiek tiek skiriasi iš kitų – jie didesni plepiai.
Kartais, norėdamas prieš repeticiją numaldyti įsiplepėjusius partijos kolegas, šiaip jau labai gero ir taikaus būdo A.Aleksandravičius pasiunčia jų adresu baisiausią savo keiksmažodį – išvadina choristus varlės kotais.
Dokumentą pavertė giesme
Pokalbio apie neįprastą politikams pomėgį su P.Luomanu ir V.Satkevičiumi susėdame vicemero kabinete.
Teiraujuosi, kaip kiti valdininkai žiūri į tai, kad balsingi vyrai gieda bažnyčios chore. P.Luomanas suabejoja, ar kas nors savivaldybėje apskritai apie tai žino.
„Dabar sužinos perskaitę laikraštį”, – juokiasi V.Satkevičius.
Politikai tuoj pat pasišauna įrodyti, kad yra tikri bažnyčios choro profesionalai su nemenku giedotojų stažu. Kostiumuoti vyrai atsiverčia paskutinio posėdžio dokumentus ir, nutaisę rimtus veidus, giesme paverčia sauso teksto žodžius.
Po tokio šmaištaus prisistatymo belieka vicemerą ir jo partijos kolegą kalbinti apie linksmus dalykus – muziką ir meilę.
Už giedojimą bažnyčioje mažino elgesį
Ir P.Luomanas, ir V.Satkevičius augina po tris vaikus. Visos jų atžalos muzikalios – dainuoja ir groja kokiais nors muzikos instrumentais. Žmonos – taip pat. Tačiau daugiau niekas iš šeimos narių bažnyčios chore negieda.
V.Satkevičius turi KPI (dabar KTU) inžinieriaus diplomą. Muzikiniai sugebėjimai jokiu oficialiu dokumentu nepatvirtinti, nors muzika vyrą lydėjo nuo pat vystyklų. Visa Vadokliuose gyvenusių Satkevičių šeima – tėvas, motina ir trys broliai – buvo muzikantai, sudarė kapelą.
Būsimą žmoną Eugeniją, šiuo metu dirbančią ikimokyklinio ugdymo įstaigos dietologe, V.Satkevičius pirmą kartą sutiko ne kur kitur, o mokyklos chore. Ji buvo pirmokė, o jis – trečiokas. Beje, tuo metu mažasis kavalierius jau giedojo ir Vadoklių bažnyčios chore.
Už nuolatinį lankymąsi bažnyčioje tuomečiai Vadoklių mokyklos pedagogai Vitalijaus labai nebarė, nedraudė giedoti ir neatkalbinėjo nuo dalyvavimo religinės bendruomenės veikloje. Anot V.Satkevičiaus, mažo miestelio žmonės labiau laikėsi senųjų tradicijų nei primestos sovietų tvarkos, tad skundikų tarp jų nebuvo.
Tačiau gerai mokęsis vaikinas niekada neturėjo gero elgesio įvertinimo. Kiekvieną trimestrą pažymių knygelėje atsirasdavo įrašas „patenkinamai”.
V.Satkevičiaus tėvas, du broliai ir jis pats buvo žinomi armonikininkai. Beje, pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai buvo atgaivintas armonikininkų konkursas „Pupų Dėdė”, V.Satkevičius jame buvo pelnęs pagrindinį prizą.
Meilės kaina – kraujas
Mokyklos chore nusižiūrėtą panelę rimtai merginti V.Satkevičius pradėjo tik grįžęs iš armijos. Mergino neilgai, tik metus.
Būtų gal ilgiau nevedęs, tačiau kiekvienas pasimatymas su mylimąja turėjo kraujo kainą.
Tuo metu Eugenija mokėsi Vilniuje, o Vitalijus dirbo Panevėžyje, „Ekrane”. Jaunas vyras įsigudrino pailginti savaitgalius su mylimąja. Prieš kiekvieną kelionę į Vilnių duodavo kraujo, už tai gaudavo maisto talonų ir dvi laisvas dienas.
8 kartus savanoriškai nuleidęs kraują V.Satkevičius pagaliau pasipiršo merginai. Donorystės procedūros buvo gana nemalonios, tad po vestuvių V.Satkevičius daugiau nė karto kraujo nebedavė.
Vestuves Satkevičiai atšoko du kartus. Pirmą kartą – rugpjūtį, antrą – liepos mėnesį. Sovietmečiu tokių išsišokėlių, kurie ir bažnytinę santuoką, ir civilinę metrikaciją pažymėtų puotomis, buvo reta.
„Šliūbo” imti pora trenkėsi į Žemaitiją, į Janapolės miestelį, pas žmonos dėdę kunigą Vincentą Kleboną iš Klebonų kaimo.
„Tada buvau ilgaplaukis ir garbanotas”, – tapšnodamas per plikę prisimena V.Satkevičius.
Beje, Satkevičiai ir dabar vestuvių sukaktis pažymi dviem puotomis. Visiems šeimos nariams tokia nusistovėjusi tradicija labai patinka.
Operetė ne tokia solidi
Vicemeras P.Luomanas – vienintelis aukštas valdininkas ir profesionalus muzikas bažnyčios chore.
Iš Pasvalio rajono, Daukniūnų kaimo, kilęs P.Luomanas muzikos mokslus pradėjo Rokiškio kultūros mokykloje, ten įgijo choro dirigento specialybę, nors iš pradžių ketino stoti į režisūrą.
Tolesnės muzikos studijos vyko Vilniaus muzikos akademijoje ir Klaipėdos konservatorijoje.
Būsimą žmoną Vidmantą, irgi profesionalią muzikę, P.Luomanas sutiko dirbdamas Rokiškio rajone.
„Abu dainavome tame pačiame ansamblyje. Ir prisidainavome. Buvau užkietėjęs senbernis, jai pasipiršau turėdamas 31 metus”, – šypsodamasis jaunystę prisiminė vicemeras.
Piršlybos buvo labai romantiškos, vykstant koncertuoti į Klaipėdą. Kai muzikantų autobusas sustojo trumpo poilsio vaizdingose Žemaitijos upės Virvytės pakrantėse, P.Luomanas pasivedėjo dešimčia metų jaunesnę ilgaplaukę gražuolę į šalį ir paprašė tapti jo žmona.
Deja, trokštamo „taip” vicemeras tuokart neišgirdo. Mergina susimąstė ir dar kurį laiką galvojo.
Į Panevėžį jauna šeima atsikraustė prieš 23 metus. Neseniai vedęs P.Luomanas, matyt, atrodė jaunai, nes J.Švedo pedagoginės mokyklos direktorius, priimdamas būsimą muzikos dėstytoją į darbą, paklausė, kaip bus su armija.
„Tai man toks kaifas buvo. Jis taip rimtai paklausė”, – kvatodamasis prisiminė P.Luomanas.
Pirmą kartą į bažnyčios chorą P.Luomanas nuėjo 1990 metais. Švč. Trejybės bažnyčioje tuo metu giedojo per 30 žmonių, baigusių konservatoriją. Beveik vien iš muzikos profesionalų sudarytas choras gyvavo tik 5 metus, vėliau išskydo.
Tada P.Luomanas perėjo į Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios chorą. Vėliau, jau būdamas miesto vicemeru, laisvalaikiu ėmė dainuoti ir operetėje.
V.Luomanienė tik kartą suabejojo, ar vicemerui pridera dainuoti operetės chore, ar tai neatrodys nesolidu. Vyrui tokia žmonos kritika neatrodė rimta, tarsi tik draugiškas papokštavimas. Dėl bažnyčios choro namiškiai vicemero nekritikavo.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”