Kiek spalvų galima įžiūrėti vaivorykštėje

Solistė Nomeda Vilkanauskaitė-Kukulskienė sako, kad darbas Muzikiniame teatre išmokė ją suprasti ir pamilti operetę

Konservatorijoje ji svajojo apie operinės klasikos vaidmenis. „Įsivaizdavau save dainuojančią mano numylėtoje „Toskoje”, ne mažiau. Ne paslaptis, kad mes, vokalo studentai, auklėti didžiosios operos dvasia, į operetę žiūrėjome iš aukšto – kaip į antrarūšę”, – prasitaria dainininkė, 1995 metais pelniusi tarptautinio J.Vitolio dainininkų konkurso Gran Prix, jau dešimt metų dėstanti solinį dainavimą Muzikos ir teatro akademijos studentams ir sukūrusi šešiolika vaidmenų operose ir operetėse. Dabar ji sako besivadovaujanti devizu: „Ne man teatras tarnauja, o aš – teatrui”.

Mitus sugriovė patirtis

„Tik susidūrusi su operete Kauno scenoje supratau, koks tai nelengvas ir subtilus žanras. Geriausių klasikinių operečių „kartelė” iškelta labai aukštai. Muzikinė medžiaga gana sunki, balsas turi ką veikti, o dar ir nekiekvienas įveikia. Artistas turi ne tik dainuoti, bet ir kalbėti, ir kalbėti ne buitiškai. Be to, reikia įtikinamai vaidinti, šokti. Repertuaras solistą verčia rūpintis savo fizine forma, galvoti apie kilogramus”, – kalba aukšta liekna šviesiaplaukė dainininkė, dviejų sūnų mama.

Nomeda Vilkanauskaitė Muzikinio teatro soliste tapo 1994 metais, o jo scenoje pradėjo dainuoti dar anksčiau. Pirmasis „krikštas” buvo operose – Carlina V.A.Mocarto „Don Žuane”, Adina G.Donicečio „Meilės eliksyre” ir garsioje klasikinėje operetėje – J.Štrauso „Vienos kraujas” (Franci).

Įgydamas gyvenimiškos patirties menininkas ją perkelia ir į kuriamus personažus, sako Nomeda. Kiek spalvų juose sugebėsi įžiūrėti, priklauso nuo tavęs paties.

Šaltinį reikia rasti savyje

„Išgyventi jausmai, patirtas skausmas, netektys augina artisto asmenybę. Tuomet ir savo veikėjus gali ryškiau nuspalvinti, praturtinti niuansais. Manau, kad tokioms klasikinių operečių herojėms kaip Silva ar Liza iš Leharo „Šypsenų šalies” reikia subręsti – jos nėra tik nerūpestingi drugeliai. Apskritai, kai vaidmuo jau yra susigulėjęs, daug ką imi matyti kitaip. Detalė ar kostiumas, kuris anksčiau kliudė, paskui gali tapti pagalbininku, nes tu sugalvoji, kaip tiksliai tos smulkmenos scenoje gali sužaisti”…

Nomedos Vilkanauskaitės sukurtų vaidmenų galerija įvairi. Joje – ne tik Eliza Leharo operetėje „Paganinis”, Meibl Kalmano „Cirko princesėje”, Anina iš Štrauso „Nakties Venecijoje”, Andželė iš Leharo „Grafo Liuksemburgo”, Karlotė Miliokerio „Gasparonėje”, bet ir operų personažai. Tarp jų ryškiausiai švyti Madalena U.Džordano operoje „Andrė Šenjė”, Muzikiniame teatre pastatytoje 1999 metais. Didžiosios prancūzų revoliucijos fone kaip žaibai kryžiuojasi aistros ir likimai, pavydas, meilė ir mirtis… Nomeda Vilkanauskaitė savo dainavimu ir vaidyba Madaleną pakylėjo iki katarsio aukštumų. Šis jos sukurtas sceninis paveikslas 2000-aisiais buvo įvertintas „Fortūnos” statulėle.

„Tai buvo ir tebėra mano mylimiausias vaidmuo. Gaila, kad ši opera Muzikinio teatro scenoje rodoma gana retai. Susitikimo su muzikos klasika džiaugsmą dovanoja ir dainavimas festivaliuose, koncertuose, kur tenka atlikti soprano partijas stambių formų kūriniuose”, – sako dainininkė. Beveik kasmet ji kviečiama dalyvauti Tarptautiniame Pažaislio muzikos festivalyje.

Tempas, ritmas ir… tyla

Po sėkmės J.Vitolio vokalistų konkurse Nomeda Vilkanauskaitė buvo gavusi nemažai pasiūlymų iš Rygos filharmonijos, Rygos ir Vilniaus operos ir baleto teatrų. 1996-aisiais ji parengė Mimi vaidmenį Pučinio „Bohemoje”, pastatytoje Rygoje.

„Gal ir kitaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, bet tuo metu Rygos operoje buvo sudėtinga situacija, keitėsi jos vadovai. Likau Kaune. Ne viską galima paaukoti karjerai – yra šeima, kuri man labai svarbi. Be to, turiu riboti repertuarą – mano balsas lepus, greitai nuvargsta. Kartais jam atstatyti prireikia ir tylėjimo periodų”, – pasakoja solistė.

Pedagoginis darbas Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, pasak Nomedos Vilkanauskaitės, nors nelengvas, bet kartais suteikia saldaus džiaugsmo: „Studento sėkmė – ir dėstytojo darbo rezultatas. Malonu matyti savo žinių ir sugebėjimų pratęsimą kitame žmoguje. Antai viena buvusi mano studentė Živilė Lamauskienė – jau kolegė, irgi dainuoja Muzikiniame teatre. Pakeliui į sceną dar viena”.

Rytą repeticija, dieną – studentai, vakare – vėl repeticija, spektakliai. Dar yra 1999 metais susibūręs ir dažnai kviečiamas koncertuoti „Panterų trio”: sopranai Nomeda Vilkanauskaitė, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Rasa Juzukonytė. Yra koncertinės programos ir festivaliai, kurių organizatoriai savo afišose nori matyti Nomedos Vilkanauskaitės pavardę. Tai pašėlusiu greičiu lekianti karuselė, kurioje išsilaikyti reikia daug energijos ir valios.

Nesibaido nei puodų, nei lysvių

„Aš kilusi iš Panevėžio, bet dabar jau tvirtai įleidau šaknis Kaune. Čia mano namai, šeima, čia mudu su vyru radome mėgstamą darbą. Per keliolika metų įsitikinau, kad dirbu unikaliame kolektyve – Muzikinio teatro kolegos labai draugiški, nuoširdūs, mokantys pasidžiaugti kitų sėkme, palaikyti. Tą pastebi ir iš kitų teatrų pas mus atvažiuojantys žmonės”, – kalba Nomeda.

Solistės šeimoje muzika – bendras vardiklis. Jos vyras Ričardas Kukulskis vadovauja kariškių orkestrui. „Susipažinome studijuodami Konservatorijoje, jis buvo trimitininkas. Abu atvykome į Kauną jau sukūrę šeimą. Aš magistro diplomą gavau Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, derindama žmonos ir mamos pareigas”, – pasakoja dainininkė.

Vyresnysis sūnus Andrius, kuriam jau keturiolika, irgi muzikuoja, o mažajam Dovydui – dar tik metai ir devyni mėnesiai. „Visą laisvalaikį skiriu šeimai. Nevengiu ir „puodų rutinos”. Atgaiva – vasaros, kurias leidžiame savo sode už Girionių. Ten aš raviu, sodinu gėles, visokius augalus. Kaimynai turbūt patyliukais net stebisi tuo žinodami, kad aš – artistė. Suleisti rankas į žemę – man nepaprastas malonumas…”
Rūta Kanopkaitė